Indonezija. Java ir Sumatra

Apie valandą praleidę kelte iš turistiškojo Balio persikėlėme į Javos salą. Tiek turistai, tiek vietiniai dar Balyje mus gąsdino, kad Java lyg kita valstybė ir čia gali būti pavojinga. Ir tikrai, atsidūrus kitoje saloje, viskas pasikeitė lyg paspaudus kokį mygtuką, tačiau visai ne taip, kaip mus gąsdino. Nedaug turistų matantys vietiniai žmonės mums maloniai šypsojosi ir mielai padėdavo, o prekeiviai nebeprašydavo keliagubai aukštesnės kainos. Netoli kelto prieplaukos atradę padorų ir perpus pigesnį nei Balyje viešbutuką, jame ir apsistojome.

Ijen ugnikalnis

Sekančią dieną viešuoju transportu nusigavome į artimiausią didesnį Banyuwangi miestą. Kiek pasivaikščioję prisėdome parke pailsėti. Java sala garsėja savo ugnikalniais ir mes svarstėme kurį iš jų aplankyti. Netikėtai prie mūsų priėjo šiek tiek angliškai kalbantis vietinis. Kiek pabendravus jis paskambino kitam, geriau angliškai kalbančiam draugui. Taip mes susipažinome su Chio. Paprastas ir labai draugiškas vaikinukas iš kart mums padėjo susigaudyti Javos transporto sistemoje ir nupasakojo įdomiausias lankytinas salos vietas. Artimiausias dėmesio objektas yra vos 30 km nuo Banyuwangi miesto stūksantis veikiantis Ijen ugnikalnis, kuris paskutinį kartą išspjovė lavą vos prieš kelis mėnesius. Tik persikėlus į Javą, mus pasitikęs turistams informaciją teikiantis žmogus jį aplankyti siūlė už 60 dolerių, o su Chio ir jo draugu šį ugnikalnį apžiūrėjome neišleidę nė cento!

Jau tos pačios susitikimo su Chio dienos vakare, ant dviejų mopedų susikrovę visą savo mantą ir dar gitarą, su naujaisiais draugais smagiai lėkėme dūmojančio ugnikalnio link. Gerai apkrauti motocikliukai sunkiai puškėjo į kalną ir užkaitę pusiaukelėje pareikalavo poilsio, o mes, išnaudodami atsiradusią laisvą minutėlę, griebėme gitarą ir tiesiog džiunglėse ant kelio surengėme trumputį koncertą.

Kuo aukščiau kilome, tuo darėsi vėsiau ir netrukus su malonumu išsitraukėme giliai kuprinėse įgrūstus šiltesnius rūbus. Pasiekę kalno papėdėje įrengtą automobilių stovėjimo aikštelę, ten pastatėme palapinę ir keletą valandų numigome.

Į Ijen viršūnę išėjome antrą valandą nakties. Su visa savo manta ant pečių, nė kiek neatsilikdami nuo savo vedlių, per dvi valandas pasiekėme tikslą. Pažvelgę į Ijen ugnikalnio kraterį, dugne pamatėme liepsnojančias žydras ugnis ir netoliese jų, lyg skruzdes su žibintuvėliais zujančius kalnakasius.

Mėlynosios liepsnos Ijen ugnikalnio krateryje.

Mėlynosios liepsnos Ijen ugnikalnio krateryje.

Nusileidus į kraterio dugną iš arčiau pasigrožėti žydromis liepsnomis, mums kvapą užėmė troškus sieros dūmų tvaikas. Tokiame debesyje buvo neįmanoma kvėpuoti, o ką jau kalbėti apie fizinį darbą. Toksiškoje aplinkoje, be jokių apsaugų, pasinaudodami nakties vėsa, žmonės skaldė čia pat kietėjančios sieros gabalus, krovė juos į savo krepšius ir ant pečių pėstutė išnešinėjo pirmiausia iš kraterio, o paskui ir į kalno papėdę. Po sunkia našta sulinkę įvairaus amžiaus darbininkai vienu metu gabeno apie 60 – 100 kg sieros! Per dieną vienas kalnakasys iš kraterio į kalno papėdę suvaikšto apie 2 – 3 kartus ir už tai gauna tik apie 5 dolerių užmokestį. Toks darbas yra mokesčiais neapsunkintas, tačiau ir be jokių socialinių garantijų. Paprasti žmonės šiame pragare pradeda dirbti nuo 17-os metų ir dėl kenksmingų sąlygų bei sunkaus darbo ilgiausiai išgyvena iki 50 metų…

Išsiropštę į Ijen kraterio pasitikome saulėtekį. Čia, netoli pusiaujo, švinta ir temsta labai greitai, todėl nakties tamsa tiesiog tirpo akyse ir po keleto minučių, rytmečio šviesoje išblėsus žydroms liepsnoms, atsivėrė visai kitoks vaizdas. Pagaliau išvydome visą įspūdingo reljefo kraterį, kurio dugne telkšojo didžiausias pasaulyje drumstai žydras rūgšties ežeras. Visame kraštovaizdyje labai išsiskyrė šalia ežero esantys ryškiai geltonos spalvos sieros klodai, iš po kurių veržėsi visą slėnį dengiantys tankūs dūmai.

Atsigrožėję veikiančiu ugnikalniu, jau kiek kitu keliu patraukėme atgal į Banyuwangi miestą. Nuo kalno pakrauti motocikliukai riedėjo daug linksmiau, todėl pakeliui dar apžiūrėjome kavos ir kaučiukmedžių plantacijas. Grįžus į miestą, Chio mus apgyvendino linksmosios savo tetos Windos namuose, su kuria, nors ir pavargę po bemiegės nakties, praplepėjome iki vėlaus vakaro.

 

Traukiniu į Yogyakarta

Išsiaiškinę, kad keliauti traukiniu Indonezijoje pigu ir patogu, atsisveikinę su Chio ir Winda, ankstų sekančios dienos rytą geležinkeliu pajudėjome į Yogyakartos miestą. Už trylikos valandų kelionę ekonomine klase susimokėję po 35.000 rupijų (apie 4 dolerius), gavome gana tvarkingą vagoną. Važiuodami bėgiais, pagaliau galėjome atsipūsti nuo begalinio miesto vaizdų ir pasigrožėti už lango nusidriekusiais tropiniais miškais, dirbamais laukais, bei horizonte vienas kitą keičiančius ugnikalnius. Po traukinio vagonus visą kelionę bruzdėte bruzdėjo įvairiausių prekeivių, kurie apie savo prekę iš toli pranešdavo pačių sugalvotais muzikaliais šaukiniais. Taip pat čia netrūko įvairiausių muzikantų ir šiukšlių šlavėjų, kurie savais būdais bandė prasimanyti bent kokį pinigėlį. Kas labiausiai mus liūdino, tai visiškas žmonių nekultūringumas šiukšlinti tiesiog sau po kojomis ir rūkyti visur, kur tik užsimano, kad ir viešėjame transporte.

Vėlai vakare pasiekėme didelį Yogyakartos miestą, vietinių tiesiog Džogdžia vadinamą ir pavakarieniavę gatvės užkandinėje, netrukome susirasti sau tinkamą viešbutuką nakvynei.

Borobuduras

Netoli Yogyakartos yra du pagrindiniai turistų traukos objektai: Prambanano ir Borobuduro šventyklos. Dėl nemažos kainos, mes negalėjome sau leisti apžiūrėti abiejų, pasirinkome tik vieną. Nutarėme apžiūrėti didžiausią budistų šventyklą Borobudurą ir jau sekančią dieną išvažiavome jį apžiūrėti.

Borobuduras. Java

Borobuduras

Norint išvengti alinančio dienos karščio ir didžiulio turistų antplūdžio, kelionei į Borobudurą, teko keltis ketvirtą valandą ryto. Už įėjimą sumokėję nemenką, apie 20 dolerių sumą, į vidų įžengėme šeštą valandą, kai patekėjusi saulė dar skendėjo ryto rūke. Ši didžiulė budistų šventykla pastatyta VIII a. ir ilgą laiką buvo budizmo religijos centras Indonezijoje. Devynių pakopų statinys išpuoštas daugybe reljefų ir daugiau kaip 500 Budų statulomis. Mums ši šventykla pasirodė įspūdingiausia viršutinėse savo pakopose. Ten ratu išdėlioti didžiuliai ažūriniai akmens varpai, kurių viduje sėdintys Budos mįslingai žvelgia toli už šventyklos ribų. Dviejų valandų Borobudurui apžiūrėti pilnai pakanka, todėl lygiai po tiek laiko, saulei vis kylant aukštyn ir po truputį atslenkant dienos karščiui, prasilenkdami su didžiuliais būriais turistų bei organizuotomis mokinukų grupėmis, palikome šventyklą.

Ilga kelionė į Merak

Grįžę į Džogžią dar šiek tiek numigome, paskui kelias valandas pasivaikščiojome po miestą ir vakarop vėl nukulniavome į traukinių stotį. Planavome iš šio miesto traukiniu nusigauti į Merak, kuriame yra keltas į Sumatros salą, tačiau, tiesioginio reiso į šį miestą nebuvo, todėl pirmiausia teko vykti į šalis sostinę Džakartą.

Po devynių valandų kelionės Džakartoje išlipome apie trečią valandą nakties. Kiek pasivaikščioję po net ir tokiu  metu žmonių pilną traukinių stotį, nutarėme čia laiko negaišti belaukiant kol atsidarys bent kokią informaciją teikianti įstaigą, o iš karto važiuoti į dar Yogyakartoje mums nurodyta kitą traukinių stotį. Atsidūrę mažesnėje, daug tuštesnėje ir nemokamą Wi-Fi internetą turinčioje stotyje kiek lengviau atsipūtėme ir ėmėme laukti bilietų kasų darbo pradžios.

Kaip mes nustebome, kai tik ką atsidariusioje kasoje pareiškė, jog traukinys į Merak iš čia nebevažiuoja ir mums reikia nusigauti į dar kitą stotį. Paskubomis nurodytu maršrutiniu autobusiuku tiesiog lėkte nulėkėme į jau trečią Džakartos traukinių stotį, kur pagaliau sugebėjome nusipirkti bilietus į už gero pusvalandžio išvykstantį traukinį. Susimokėję po 5000 rupijų (vos daugiau nei pusė dolerio) už penkių valandų kelionę, nusileidome į peroną.

Tik išvydę savo traukinį labai nustebome. Tamsūs, nutriušę, aprūkusiais langais ir visuomet atviromis durimis jo vagonai iš pirmo žvilgsnio panašėjo į gyvulinius. Tik geriau įsižiūrėję, išilgai vagono pastebėjome pritaisytus ilgus suolus žmonėms sėdėti. Nedrąsiai įžengę atsisėdome tuščiausiame kampe. Draugiški žmonės atvirai stebėjosi tokiame traukinyje matydami „bules“ (baltuosius) ir mielai mus kalbino.

Ekonominės klasės traukinyje. Tiesiog turgus ant bėgių... Java

Ekonominės klasės traukinyje į Merak

Tik sąstatui pajudėjus užvirė tikrasis ekonominės klasės traukinio gyvenimas. Per visus vagonus miniomis pradėjo eiti maisto, rūbų ir visokių blizgučių pardavėjai. Jiems nenusileido ir įvairiausias melodijas grojantys muzikantai. Paskui pasipylė išmaldos prašantys seneliai, aklieji ir visokie luošiai. Net ir dori islamo imamai, keletą kartų per kelionę tikintiesiems surengė rinkliavą, o vienas iš jų nepasibodėjo ir mūsų pasiteirauti ar kartais neišpažįstame šios religijos. Bene didžiausią įspūdį mums paliko keliais per purvinas grindis einantys ir iš vieno vagono galo į kitą rankomis šiukšles stumiantys, bei pinigėlių už tai prašantys vaikai.

Jei važiuodami pirmaisiais traukiniais gėrėjomės pakelės vaizdais, tai šį kartą beveik  nežiūrėjome pro langą, nes čia visas pagrindinis veiksmas vyko vagono viduje. Visą šį balaganą buvo galima pavadinti ne traukiniu, o tiesiog turgum – cirku ant bėgių! Važiuoti tokioje, tik filmuose matytoje aplinkoje, buvo viena geriausių mūsų visos kelionės patirčių.

Apie vidurdienį atvažiavę į Merak, po bemiegės pusantros paros staiga pasijutome labai pavargę. Prieplaukoje besiaiškinant kelto darbo laiką ir kainas, mus angliškai užkalbino nėščia mergina. Balio saloje gyvenanti ir turizmo srityje dirbanti moteris, pamačiusi užsieniečius iš karto nusprendė mums padėti. Ji pakvietė kartu su jos šeima pasėdėti kavinėje, o vėliau automobiliu nuvežė visai netoli prieplaukos esantį tvarkingą ir nebrangų viešbutuką. Pavargę po ilgos ir pilnos įspūdžių bemiegės paros, iš karto griuvome miegoti.

Sekančią dieną pirmu pasitaikiusiu keltu persikėlėme į Sumatros salą.

 

Sumatros sala

Po kelių valandų kelionės keltu išlipome Sumatros saloje, kur mus iš karto pasitiko didžiulis būrys triukšmingų vežėjų. Prieplaukoje pasipylus tik ką atplaukusio kelto keleiviams, jie kaip aveles visus vos ne jėga nukreipinėja į savo autobusą, o stotyje stovinčius jų atstovaujamos transporto priemonės aktyviai mirksėjo šviesomis, bei kiekviena paeiliui signalizavo. Nenorėdami iš karto daryti skubotų sprendimų, nepasidavėme vežėjų įkyrumui ir paėję kiek nuošaliau iš pradžių prisėdome pavalgyti ir apsvarstyti tolimesnius planus. Planavimą sunkino tai, kad neturėjome absoliučiai jokio šios salos žemėlapio.

Ramiai papietavę ir pabendravę su smalsiais vietiniais, nutarėme važiuoti į Lampung miestą, kuriame po kelių valandų kelionės atsidūrėme jau visiškai sutemus. Tik išlipę autobusų stotyje, vėl buvome tiesiog užpulti įvairiausio plauko taksistų, siūlančių už šioje šalyje beprotišką kainą pavežti keletą kilometrų. Vienas už kitą garsiau rėkiančių vežėjų būryje prie mūsų priėjo angliškai kalbantis žmogus ir pažadėjęs padėti, nusivedė mus į netoliese esantį savo ofisėlį. Ir tikrai, be jokios naudos sau, gerasis vietinis nupasakojo apie visą Sumatros transporto sistemą bei kainas ir patarė kur būtų geriausia šiandien mums nakvoti. Jis netgi mums nupiešė mums primityvų šios salos žemėlapį su pagrindiniais miestais, atstumais tarp jų ir apytikslėmis viešojo transporto kainomis. Nuo pusės Javos salos keliaudami be jokio žemėlapio, nutarėme, kad ir Sumatroje sėkmingai išsiversime be jo ir laimingi, su popierėliu „naujuoju mūsų žemėlapiu“ rankose patraukėme traukinių stoties link.

Į vėl apstojusius vežėjus – brangininkus numoję ranka, gerą indoneziečio pamokyti, sėdome į maršrutinį autobusiuką ir sumokėję kaip visi vietiniai po 3000 rupijų (apie 30 dolerio centų), greitai atsidūrėme traukinių stotyje. Ten, kiek pasiaiškinę, vos už kelių šimtų metrų radome pigų viešbutuką, kuriame ir apsistojome.

Atsikėlę anksti ryte, iš karto nuskubėjome į stotį ir netrukus su bilietuku rankoje įsėdome į traukinį. Ekonominės klasės vagonai vėl buvo tokie pat tvarkingi kaip Javoje, tačiau mus nustebino, kad šį kartą juose buvo įmontuoti oro kondicionieriai. Nors vagonuose visur iškabinti rūkymą draudžiantys ženklai, nekultūringi žmonės vis tiek traukė dūmą ir kartais norint gauti gryno oro, vis tiek tenka atidaryti langą. Geriau jau karštis, nei rūkalų tvaikas.

Iš pradžių traukinyje aplink vis sukosi toks nemalonus tipas, kurio galutinai atsikratėme tik tuomet, kai šalia mūsų buvusias laisvas vietas užėmė draugiškasis Khaidir ir jo žmona Elis. Malonus vyriškis pirmiausiai mus mandagiai užkalbino, o linksmai įsibendravus pakvietė apsistoti savo namuose. Kadangi iki Palembang miesto buvo likę kelios valandos važiavimo, nutarėme dar traukinyje bendrakeleiviams parodyti savo nuotraukas. Indoneziečių privatumo supratimas kiek kitoks nei europiečių ir čia žmogus nė kiek nesidrovėdamas gali atsistoti šalia tavęs ir tiesiog įbesti akis į tavo skaitomą laikraštį ar kitą jį sudominusį daiktą. Taigi, mums pradėjus savo kelionės pristatymą, netrukus aplink susirinko viso vagono keleiviai ir gal koks pusšimtis akių smalsiai sužiuro į mažą mūsų kompiuterio ekraną. Žmonės gyvai stebėjosi, klausinėjo ir komentavo, o pristatymo pabaigoje netgi sulaukėme griaudėjančių aplodismentų.

Palembango miesto simbolis- Ampera tiltas.

Palembango miesto simbolis- Ampera tiltas.

Pirmiausia Palembang miestas mus pasitiko stipriu dvoku, prie kurio mums priprasti kiek užtruko. Pats miestas nepasirodė kuom nors ypatingas. Su Khaidir šeima, sekančios dienos vakare apžiūrėję miesto simboliu laikomu Ampera tiltą, bei kitas įžymybes, nutarėme jame ilgiau neužsibūti. Sekantį rytą, rūpestingai palydėti iki autobusų stoties, išvažiavome į Jambi miestą.

Jambi mieste atsidūrėme vakare. Vos tik pradėjome nakvynės paieškas, kai tiesiog gatvėje mums sustojo automobilis ir ten sėdėjusi pora pasisiūlė padėti. Yani ir Eed (tokie jų vardai) iš pradžių nuvežė mus į viešbutį, kurio kaina mums visai netiko. Tai supratę draugiški žmonės pasiūlė apsistoti savo namuose. Šį kartą patekome pasiturinčių žmonių globon ir mums paskirtame kambaryje su kondicionieriumi pagaliau galėjome atsipūsti nuo karščio.

Vieną dieną kiek pailsėję ir su Yani apžiūrėję Jambi miesto apylinkes, sekantį rytą pasiryžome 22 valandų kelionei mikroautobusu iki pat uostamiesčio Dumai. Prieš išvykstant, dosnieji žmonės apipylė mus įvairiausiomis dovanomis, kurių didžiosios dalies, dėl didelio mūsų kuprinių svorio, turėjome mandagiai atsisakyti.

Kelionė į Dumai tikrai buvo nelengva. Mes visą laiką kratėmės blogais Sumatros keliais, į mūsų autobusiuką be perstojo vis įlipdavo ar išlipdavo pakeleivingi vietiniai, tačiau nemaloniausias dalykas buvo pastovus keleivių rūkymas transporto priemonės viduje, dažniausiai neatsidarius net lango.

Vidurdienį pasiekę Dumai miestą, greitai susiradome nebrangų viešbutuką ir lūžome miegoti, o sekančios dienos rytą palikome Indoneziją ir keltu išplaukėme į Malaiziją.

Indonezija mūsų akimis

Šioje šalyje aplankėme tris jos salas: Balį, Javą ir Sumatrą. Kiekviena iš jų labai skirtinga. Balio sala labai turistinė, su daugybe savitų šventyklų. Java taip pat turi keletą turistinių traukos taškų, tačiau čia jų daug mažiau. Ši sala garsėja savo ugnikalniais. Ji tankiausiai apgyvendinta, bei čia neblogai išvystytas traukinių transportas. Sumatroje keliai baisūs, tačiau čia gaminamas puikus maistas. Ši sala taip pat yra žinoma dėl savo gražios gamtos ir gyvūnų.

Indonezija yra ketvirta pagal gyventojų skaičių šalis pasaulyje. Čia žmonės mums pasirodė labai draugiški, paslaugūs ir svetingi. Jie mielai leidžiasi fotografuojami ir patys labai mėgsta nusifotografuoti su užsieniečiais. Labiausiai mums nepatiko indoneziečių nepagarba šalia esančiam žmogui, bei šiukšlinimas visur, kur tik papuola.

Dėl drėgno, karšto oro ir gyventojų tankumo, čia palapinėje gyventi nėra patogu. Mes gyvenome nebrangiuose viešbutukuose (5– 10 dolerių už dvivietį kambarį) arba pas mus priėmusius svetingus žmones.

Tranzuoti šioje šalyje taip pat nėra lengva, nes automobilių čia palyginti nedaug ir jeigu sustoja, tai už pavežimą tikisi užmokesčio. Mes pasirinkome lengvesnį būdą – visuomeninį transportą, kuris čia ganėtinai neblogai išvystytas, labai pigus ir kartais suteikiantis nemažai emocijų.

Maistas šioje šalyje tikrai geras ir pakankamai pigus. Mes visą laiką valgėme gatvės užkandinėse ir nei karto neapsinuodijome. JJJ Čia nesunkiai galima pavalgyti už vieną dolerį, o kai kur už dolerį net dviems!

Taigi, šioje šalyje pasimėgavę vietinių svetingumu, kuris mums kiek priminė Iraną, gavę neblogą dozę kultūrinio šoko, pajudėjome kiek labiau civilizuotos Malaizijos link.

Reklama

Įrašo “Indonezija. Java ir Sumatra” komentarai: 5

  1. Skurdesniuose kraštuose keliauti visuomeniniu transportu yra ne tik pigu, bet ir puikus patyrimas. Gražios nuotraukos, kaip darėt naktinius kadrus?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s