Indonezija. Balio sala

Į Indoneziją atskridome iš Sidnėjaus oro uosto. Pagal taisykles, vykstant į Indoneziją privalomą turėti atgalinį bilietą, kurio mes neturėjome, todėl registruojantis skrydžiui buvome priversti pirkti lėktuvo bilietą iš šios šalies. Nepadėjo nei paaiškinimas, kad ruošiamės keltis keltu į Malaiziją, nei tai, kad mes vis tiek šiuo bilietu nepasinaudosime. Kadangi niekur skristi iš Indonezijos nesiruošėme, nusipirkome patį pigiausią bilietą į Singapūrą. Tai buvo nenaudingiausiai išleisti 100 dolerių kelionėje.

 

Pirmieji nuotykiai

Po penkių valandų skrydžio, vėlai vakare nusileidome Denpasar oro uoste. Nors jau buvo gerokai po saulės laidos, vis tiek jautėsi didžiulis karštis ir drėgmė – visgi atsidūrėme tropinėje zonoje, lietaus sezono pabaigoje. Prasibrovę pro visą minią taksistų, siūlančių savo paslaugas, nusprendėme iki artimiausio miesto nusigauti savarankiškai. Tik išėjus iš oro uosto teritorijos, prie mūsų sustojo jaunas vaikinukas su mopedu. Jis pasisiūlė mus pavėžėti iki artimiausio Kutos miesto. Kadangi su visom mūsų kuprinėm ant vieno birbalietuko vargiai tilptume, mūsų naujasis draugas Aleksas sustabdė dar vieną pravažiuojantį motocikliuką. Dabar jau žymiai lengviau galėjome susitalpinti. Bevažiuojant į miestą, Aleksas suprato, kad nesiruošiame mokėti už viešbutį, todėl iš karto maloniai pasiūlė kelias dienas paviešėti pas jį, netoliese esančiame Seminyak miestelyje. Žinoma sutikome.

Pakeliui, benardant pilnomis miesto gatvėmis, kažkaip atsiskyrė mūsų motocikliukai. Atsidūrėme nejaukiai įdomioje situacijoje – naktis, nepažįstamas miestas, šalyje, kur mums dar viskas nauja ir neįprasta, nesuprantama kalba, o Gerda liko be jokio dokumento ir pinigų… Ši situacija privertė kiek sunerimti. Apie pusvalandį pavažinėjęs vietinėmis gatvelėmis, Aleksas išleido Sigį savo namuose, o pats išvažiavo ieškoti Gerdos. Neilgai trukus ir ji buvo pristatyta į namus.

Su Aleksu ir kitais draugais.

Su Aleksu ir kitais draugais.

Mūsų naujasis draugas paaiškino, kad sekančią dieną niekur judėti negalėsime, nes kovo 12d. yra oficiali religinė Bali salos šventė – ramybės diena (Silent Day), per kurią niekas nedirba, net oro uostas. Tą dieną draudžiama išeiti iš namų, negalima nieko dirbti, žiūrėti televizorių, ar net įjungti šviesą. Sugautas gatvėje vietinis gautų nemažą baudą, o mums grėstų uždarymas, kad nevaikščiotume viešumoje, kol šventė baigsis. Vienu žodžiu ši šventė yra svarbi, į ją rimtai žiūrima ir jos metu negalima nieko daryti, tik ilsėtis. Vienos dienos poilsis mums tai tik į naudą. JJJ

 

Adaptacija

Nors mumis buvo pilnai pasirūpinta, ilgai užsibūti vienoje vietoje nesiruošėme ir atsisveikinę su Aleksu, jau sekantį rytą po ramybės dienos patraukėme savo keliu. Kadangi naujoje šalyje buvo dar sunku orientuotis, todėl atradę artimiausią knygyną nusipirkome Bali salos kelių žemėlapį ir susidėliojome maršrutą. Labai greitai pastebėjome, kad vietiniai visiškai nesigaudo žemėlapyje. Kiek ko klausinėjome, jie net nežinojo kurioje žemėlapio vietoje pažymėtas jų miestas, ką jau kalbėti apie vietas už kelių šimtų kilometrų. Kiek supratome, jie žino tik kokius miestelius reikia pravažiuoti, kad pasiektum kažkurią vietą, bet visiškai nesuvokė kur ji yra. Taip pat neužilgo supratome, kad ir mūsų žemėlapis niekam tikęs, nes mastelis ir atstumai nesužymėti, bei jame nemažai klaidų. Visgi, jei norime tranzuoti, pirmiausia reikėjo išsigauti iš miesto į teisingą kelią, o tai nebuvo lengva – kelio ženklų nedaug, kiek žmonių klausi, tiek į skirtingą pusę tave nukreips. Taigi, taip kelias valandas beieškodami teisingo kelio susivokėme, kad kažkokiu būdu atsidūrėme netoli oro uosto t.y. visiškai priešingoje pusėje nei mums reikėjo. Pirmą kartą kelionėje nusigrybavome. JJJ

Visą dieną praleidę alinančiame karštyje ir ne tai, kad nė trupučio nepajudėję į priekį, o dar ir sugrįžę gerą kelio gabalą atgal, nusprendėme, kad šiandien vaikščioti užteks ir susistabdę maršrutinį autobusiuką, išvažiavome Denpasar miesto link. Pakelėj tikėjomės surasti vietą mūsų palapinei, bet teko nusivilti, nes per visus tuos 30 km, kuriuos pravažiavome, taip miestas ir nesibaigė. Tiksliau pravažiavome keletą nedidelių miestelių, bet tarp jų nebuvo visiškai jokios ribos. Viskas panašėjo į vieną didelį, nesibaigiantį miestą. Net kelio ženklai informuojantys apie miesto pradžią ir pabaigą nepastatyti. Supratę, kad tą dieną palapinės nepasistatysime, Denpasar mieste susiradome nebrangų viešbutuką ir jame apsistojome.

Nors internete skaitėme, kad Indonezijoje tranzuoti nėra lengva, visgi nutarėme pabandyti. Sekančią dieną prasiėję gerą galą kelio, iš niekaip nesibaigiančio mieto neišėjome, bet susiradome iš pažiūros neblogą vietą tranzavimui. Deja, prastovėjus apie tris valandas taip niekas, išskyrus maršrutinių autobusiukų mums ir nesustojo. Daugiau laiko sugaišome ne stabdant automobilius, o aiškinantis su vairuotojais, kad mums jų siūlomos paslaugos neįdomios. Nusprendę, kad Bali sala, o gal ir visa Indonezija ne pati geriausia šalis mūsų keliavimo būdui, nutarėme naudotis visuomeniniu transportu, nes mūsų laukia dar nemažas kelias per tris salas, o laiko turime nedaug. Beje, čia viešasis transportas neblogai išvystytas ir labai pigus, žinoma, jei nepatingėsi pakovoti su vairuotojais dėl išskirtinai Bulėms (taip vietiniai vadina mus baltuosius) sugalvotomis kainomis, kurios gali būti 10 ar net daugiau kartų aukštesnės nei vietiniams.

Praradę viltį tranzuoti, susistabdėme pirmąjį maršrutinį autobusiuką ir kaip taisyklė, nusiderėję kainą daugiau nei trigubai, išvažiavome į Gianyar miestą. Labai nustebome, bet net apsistoti nakvynei šiame mieste nėra kur, todėl teko važiuoti į netoliese esantį turistinį Ubud miestelį. Nors atvykome gana vėlai, bet nakvynę susiradome gan greitai, nes čia viešbutukų ar svečių namų pilna.

 

Užburtas ratas

Pažiūrėję į žemėlapį pamatėme, kad per keturias dienas nuo oro uosto, į kurį atvykome, niekaip nesugebėjome atitrūkti daugiau, nei 50 km, todėl užsibrėžėme tikslą, kad sekančią dieną turime pasiekti šiaurinę salos pakrantę.

Ryte išsiaiškinome, kad šiaurinę pakrantę galima pasiekti visuomeniniu autobusu, kuris važiuoja iš Gianyar miesto. Ką gi, teko vėl apie 20 km grįžti atgal į miestą, kuriame vakar buvome. Čia sužinojome, kad minėto autobuso nėra, o jis vyksta iš Batubulan miestelio, kuris yra dar apie 30 km atgal… Kažkokia nesąmonė, jautėmės lyg atsidūrę užburtame rate, nes niekaip nesugebame ištrūkti iš pietinės salos dalies. Atrodytų, lyg specialiai mus taip visur varinėja, kad autobusiukų vairuotojai galėtų uždirbti, nes kiekvienas toks nuklydimas mums kainuoja apie 1-3 dolerius…

Maršrutiniame autobusiuke.

Maršrutiniame autobusiuke.

Pasitikslinę, kad tikrai joks autobusas iš šio miesto į šiaurinę pakrantę nevažiuoja, mums vėl nebeliko nieko kito, kaip grįžti tuos 30 km į minėtą Batubulan miestuką. Ten nuvykę kiek  nusiraminome, kai sužinojome, kad tikrai iš čia važiuoja autobusas į šiaurinėje pakrantėje esantį turistinį Singaraja miestą. Žinoma, kai kurie maršrutinių autobusiukų vairuotojai bandė mus gąsdinti, kad jokio autobuso nebebus ir jei norime Singaraja pasiekti dar šiandien, turime važiuoti su jais, mokėdami neprotingą 500.000 rupijų (apie 50$) kainą. Supratome, kad jie bando iš mūsų uždirbti kaip iš turistų. Kai kurie vairuotojai įrodinėdami savo tiesas taip prie mūsų pristojo, kad atsikratyti jų pavykdavo tik griežtai vietine kalba pasakius „Terima kasih, tidak, selamat jalan!“ (Ačiū, ne, viso gero!). Kaip pastebėjome, šis žodžių junginys visoje Indonezijoje veikia gana efektyviai. Apsišarvavome kantrybe ir po valandos, praleistos stotyje, prie mūsų priėjo autobuso vairuotojas, pasiūlęs nuvežti į Singaraja už 100.000 rupijų. Suderėję 80.000 (apie 8$) už netrumpą penkių valandų kelionę senučiu autobusu, džiaugėmės ištrūkę iš šio užburto rato, kur praradome nemažai energijos ir nepamatėme nieko, išskyrus kiek įmanoma daugiau pinigų iš mūsų besistengiančius išgręžti vietinius.

 

Šiaurinėje salos dalyje

Tik autobusui pajudėjus, pratrūko tropinis lietus, kuris liovėsi tik už penkių valandų, kai vakarėjant išlipome nedideliame Lovina miestelyje. Apsidžiaugėme šiame, gan jaukiame, ant jūros kranto įsikūrusiame miestuke, pamatę beveik dvigubai mažesnes kainas, nei pietinėje salos dalyje.

Taip pat čia sužinojome, kad netoliese esanti Menjangar sala laikoma geriausia nardymo su akvalangu (snorkeling) vieta Balyje ir viena geriausių nardymo vietų šalia salos pasaulyje. Nors ši pramoga nepigi, vis dėlto nusprendėme nepraleisti progos ją išbandyti.

Sekančią dieną praleidome mirkdami šiltame jūros vandenyje. Jautėmės lyg plaukiotume milžiniškame akvariume, kur gausu skirtingų formų ir spalvų žuvų, o visas išraiškingas dugno reljefas nuklotas įvairiausiais koralais. Kaip bebūtų gaila, tačiau visą nardymo džiaugsmą temdė aplinkui plaukiojantys plastikiniai maišeliai ir kitokios šiukšlės… Prieš kelis metus išbandyta ta pati pramoga Vietname paliko žymiai didesnį įspūdį, todėl labai suabejojome, ar ši vieta gali būti laikoma viena geriausių pasaulyje?!

Daugiau Balyje užsibūti nebenorėjome, todėl iš karto po nardymo patraukėme į keltą, kur susimokėję po 6.000 rupijų (kiek daugiau nei pusė dolerio), persikėlėme į Javos salą.

Keltas iš Balio į Java salą.

Keltas iš Balio į Java salą.

Reklama

Įrašo “Indonezija. Balio sala” komentarai: 3

    • Great CPH! And I LURVE that color on you; it’s perfect! Saw you comment on Knit for Joy about the spare room. Our guest room closet is wide, so it holds my sewing machine cabinet, fabric stash, ironing board, and steamer. I open the folding doors, sew whatever I need, and close the door on the whole mess when I’m done.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s