Naujoji Zelandija II dalis

Fiordland regionas

Per sekančią dieną pagaliau palikome vėjų kraštą ir pasiekėme Manapouri miestelį, esantį Fjordland regione. Mus šiek tiek neramino pakelėje matyti perspėjantieji ženklai, jog stovyklavimas laukinėmis sąlygomis čia draudžiamas. Vakarėjo, todėl dar kiek pavažiavę nuo miesto išlipome palei neaptvertą mišką ir nėrėme į jo tankmę. Pamatę, kad minkšta lapų ir samanų paklote jau daugybę metų niekas nevaikščiojo, supratome jog ir čia stovyklauti bus paprasta, todėl ramiai sau pasistatėme palapinę.

Vienoje mūsų stovyklavietės pusėje buvo kelias, o kitoje didžiulis mišku apaugęs skardis į Waiau upę. Nusileidus prie vandens, nustebino upės srovė – didžiulė žydro vandens masė gilia vaga veržėsi galingu srautu. Netgi šalia kranto vanduo kunkuliavo, o ką jau kalbėti apie upės vidurį! Buvome sužavėti tokia vandens galybe.

Sekančią dieną nesunkiai pasiekėme Te Anau miestą. Tai paskutinis pakankamai didelis miestas šiame kelyje, todėl čia turėjome susitvarkyti keletą reikalų. Svarbiausia mums buvo susirinkus informaciją pasirinkti tinkamą šio regiono trekingą (ėjimo pėsčiomis trasą) ir jam pasiruošti.

Milford trekingas yra vienas garsiausių ir gražiausių pasaulyje, tačiau jame negalima stovyklauti laukinėmis sąlygomis, o būtina nakvoti namukuose. Dėl šio maršruto populiarumo, sezono metu vietas namukuose būtina rezervuoti bent jau prieš pusmetį ir visa tai kainuoja apie 300 NZD žmogui. Dėl kainos ir išankstinės rezervacijos šio treningo galimybės net nesvarstėme. Kadangi į Fiordlandą atvedęs kelias baigiasi Milford Sound miestu ir norint toliau keliauti vakarine salos pakrante tektų nemažą kelio galą grįžti atgal, tai renkantis trekingą vienas iš mūsų pagrindinių kriterijų, kad juo būtų galima išeiti į Queenstown miesto link vedantį kelią. Šį kriterijų atitiko dar vienas populiarus dviejų dienų Routeburn trekingas. Šis maršrutas veda vaizdingomis kalnuotomis vietovėmis, bet kaip ir Milford treninge, čia būtina nakvoti nameliuose (50 NZD žmogui už naktį) arba kempinge (19 NZD žmogui už naktį). Pasirinkome Greenstone – Caples trekingo dviejų dienų Caples atšaką. Šis trekingas mums tiko viskuo: kalnuotu regionu vedė link Queenstown, buvo galima nakvoti namelyje (15 NZD), kempinge prie namelio (5 NZD), ar tiesiog pagal stovyklavimo laukinėmis sąlygomis taisykles – bet kur. Beveik visas maršrutas vedė pagal Caples upę, todėl vandens neštis nereikėjo. Pasirinkę maršrutą, pasiskaičiavome maksimalų galimą jame praleistinų dienų skaičių ir apsipirkome atitinkamu, tačiau kiek galima mažiau sveriančiu maisto kiekiu.

Draugiški žydukai

Su naujaisiais draugais Itay ir Chen iš Izraelio.

Su naujaisiais draugais Itay ir Chen iš Izraelio.

Kol viską susiruošėme, diena jau slinko vakarop. Sužinoję, kad dėl krentančių akmenų kelias į Milford Sound miestą ties Homer tuneliu būna uždarytas nuo 19 val. iki 7 val., nutarėme šią dieną nakvynei įsikurti kaip galima arčiau tunelio, o miestą aplankyti rytoj. Nesunkiai pasiekėme vieną iš daugybės pakeliui esančių DOC kempingų, tačiau nutarėme važiuoti toliau. Netrukus susistabdėme taip pat keliaujančią porelę Itay ir Chen iš Izraelio. Su jais nusigavome į paskutinį šiame kelyje esantį kempingą. Šį kartą buvo taip įdomu bendrauti, kad tame pačiame kempinge nakčiai įsikūrėme ir mes. Tai buvo vienintelis kartas, kai Naujojoje Zelandijoje mokėjome už nakvynę.

Kaip Fiordlandui ir priklauso, sekanti diena išaušo apsiniaukusi. Orų prognozės pranašavo, kad čia lietus šįkart ilgai neužsibus, todėl nerimauti nebuvo ko. Tik atsikėlę, kartu su vakar mus pavežusiais žydukais, iškart išskubėjome į Milford Sound miestą virti bendrų pusryčių. Milford Sound pasitiko mus sunkiais lietaus debesimis ir daugybe mažyčių muselių, vietinių „sandflies“ vadinamų. Jei tamsūs debesys vaizdui į Milford Sound ežerą suteikė įdomaus dramatiškumo, tai būriais aplipusios ir skaudžiai geliančios muselės visai nedžiugino. Neištvėrę muselių spaudimo mūsų draugai valgyti nuėjo į automobilį, o baigti lauke pradėtą gaminti maistą liko tik mes. Milford Sound mieste praleidę kelias valandas, nutarėme kartu su žydukais grįžti atgal ir išlipti ten, kur prasideda mūsų pasirinktas Caples trekingas. Pakeliui kartu dar pasivaikščiojom iki ledyno ir ant upės kranto prie krioklio išgėrėme arbatos.

Caples trekingas

Su naujaisiais mūsų draugais atsisveikinome automobilių stovėjimo aikštelėje, kur prasideda Ruoteburn ir Greenstone – Caples treningų trasos. Čia buvo įrengta didelė pastogė, po kuria daugybė susispietusių turistų laukė kol atvažiuos jų užsakyti autobusai. Išlipę iš automobilio vos spėjome apsidairyti, kai visą dieną kaupęsi sunkūs debesys staiga prapliupo smarkiu lietumi. Prisėdome palėpėje ir ėmėme laukti didesnio giedros „lango“. Turistų po pastoge vis mažėjo, diena slinko vakarop, o lietus, rodės, nė nemanė nusiraminti. Tik apie 18 val. lietui kiek apstojus vėl metėme monetą sprendimui priimti. Burtai lėmė pradėti trekingą, todėl nieko nelaukdami užsimetėme kuprines ant pečių ir išskubėjome. Tą dieną lietaus debesyse skendinčiais ir samanotais miškais apaugusiai kalnais ėjome apie dvi valandas, kol radome visiškai tuščią nemokamą kempingą. Kad ir kaip bebūtų keista, bet eidami paskutiniuosius 100 m per aplytą kempingo žolę, sušlapome labiausiai! Po truputį stiprėjant lietui, dar pussausiai spėjome pasistatyti palapinę.

Viena smagiausių vakaro atrakcijų buvo Sigio maudynės. Sukaitęs po ilgo ėjimo, jis sumanė prieš miegą apsiprausti. Gailėdamas šiam reikalui geriamo vandens, pirmiausiai jis atsistojo po lietumi ir nusimuilavo, tačiau nusiskalauti nesisekė taip lengvai kaip tikėjosi – lietaus dušas buvo per silpnas. Tačiau Sigis nebūtų Sigis, jei jo galvoje negimtų nauja idėja. Jis pagalvojo, kodėl gi nenusiskalavus šlapioje žolėje? Kaip tarė, taip padarė, bet pašliaužęs vos keletą metrų suprato, kad tai nebuvo gera idėja – muilas nenusiskalavo, o visas kūnas aplipo smulkiomis žolės sėklytėmis. Nebeliko nieko kito, kaip tik panaudoti geriamą vandenį. Sekantį rytą vos už keleto metrų nuo palapinės atradome žolėje pasislėpusį upeliuką…

Caples track. Greenstone perėja.

Caples track. Greenstone perėja.

Antrąją dieną lietus jau nebevargino, o nuo 12 val. debesys visai prasisklaidė ir pasirodė saulutė. Pradžiovinę visus vakar sudrėkusius daiktus, keliuku išėjome toliau. Kiek paėję lyguma, pakilome į Greenstone perėją. Beveik visą kelią buvusius miškus pakeitė gelsvai žalsva ir stora samanų danga, bei daugybė dideles balas primenančių seklių ežeriukų. Viršūnėje gal gerą valandą apsižvalgėme ir pailsėjome, o paskui neskubėdami pajudėjome toliau. Likusią kelio dalį leidomės į pakalnę ir žingsniavome žalut žalutėliu, nuo pakelės akmenų iki medžių viršūnių samanomis apaugusiu mišku. Tą dieną pastebėjome, kad netgi nešdami pakankamai sunkias kuprines, eiti sugebame kiek greičiau, nei trekingo ženkluose nurodytas trumpiausias atstumo įveikimo laikas. Vakarop, netoli pirmojo namuko, tiltuku perėję per upę ir radę gražią pievutę, įsikūrėme nakvynei. Prieš saulėlydį įkyriai apstojusios muselės greitai nuvarė mus į palapinę.

Trečią dieną sparčiai eiti kažkodėl visai nesinorėjo, todėl upės slėnyje vis sustodavome pasižiūrėti tai į žuvis vandenyje, tai pasigrožėti atsivėrusiais vaizdais. Beveik priėjus antrąjį trasos namuką, visai netikėtai išklydus nuo kelio, atsivėrė nuostabus vaizdas – iš siauro kanjono tekėjo žydro vandens upė, kurios gylis variavo nuo 5 m tarp kanjono uolų iki 30 cm upės viduryje. Vanduo buvo krištolinis, todėl visi dugno akmenukai ir upėje plaukiojantys vaivorykštiniai upėtakiai matėsi kaip ant delno. Po dideliais medžiais ant pakrantės uolų buvo lygi aikštelė su laužaviete – ideali vieta stovyklavietei. Tai buvo tiesiog asmeninis rojaus kampelis! Iškart supratome, kad čia pasiliksime dar vienai dienai.

Vaizdas iš mūsų stovyklavietės. Caples track.

Vaizdas iš mūsų stovyklavietės. Caples track.

Numetę kuprines nuo pečių ir kiek apsižvalgę, tuojau pat ėmėmės žuvauti. Išvyniojome pintą valą, užrišome žvejybinę muselę ir gal trečiu užmetimu mums užkibo žuvis! Besipriešindama keletą kartų ji iš vandens šoko į orą, tačiau pastangos ištrūkti buvo bergždžios ir mes sėkmingai ją ištraukėme. Tąkart vakarienei turėjome daugiau nei kilogramo vaivorykštinį upėtakį. Nudžiuginti tokios sėkmės žvejybos ėmėmės ir sekančią dieną. Kad ir kaip besistengtume, bet atrodė, kad iš ryto nutraukusios pora kabliukų, žuvys jokiais masalai nebesidomėjo. Keisčiausia, kad antrąjį, apie 3 kg sveriantį upėtakį, pagavome ant paprasčiausio makarono. O kaip nustebome, kai iš pagautos žuvies ištraukėme abu iš ryto nutrauktus kabliukus!

Būdami prie krištolinio vandens, karštą dieną nepraleidome progos jame pasipliuškenti. Tik vandenėlis buvo šaltas, todėl ilgai jame neišbūsi. Pastebėjome, kad vandens temperatūra ryte gerokai žemesnė nei įdienojus.

Vienintelis dalykas gražiausioje mūsų kelionės stovyklavietėje kuris priminė, kad šis nuostabus gamtos kampelis vis dėlto ne rojus, buvo įkyriosios muselės. Jos spiečiais sukosi apie mus ir esant galimybei skaudžiai gėlė. Bjauriausia tai, kad vėliau paraudusias įgėlimo vietas keletą dienų norisi kasytis. Ramybėje muselės palikdavo tik naktį, vaikštant, besimaudant ar pasislėpus nuo jų palapinėje. Besikasydami sugeltas vietas prisiekėme, kad pirmoje pasitaikiusioje parduotuvėje nusipirksime tinkamą repilentą, nes Lietuvoje pirktas „Bens“ nė trupučio nepadeda!

Penktąją dieną palikome gražiąją stovyklavietę ir po kelių valandų ėjimo upės slėniu pasiekėme trasos finišą.

Queenstown ir Wanaka

Praėję Caples trasą atsidūrėme automobilių stovėjimo aikštelėje, kur einantieji pasivaikščioti dažniausiai palieka savo automobilius. Ši aikštelė buvo apie 40 km nuo artimiausio miestuko, todėl kepinant saulei visai neskubėjome eiti pėstute, o verčiau nutarėme palaukti kol kas nors grįš iš pasivaikščiojimo. Mums tikrai pasisekė, nes vos už pusvalandžio aikštelėje sutikome jaunuolių porelę, kurie važiavo tiesiai į Queenstown. Gražiame kalnų slėnyje ant didžiulio Wakatipu ežero kranto įsikūręs nedidelis Qeenstown miestukas yra vienas žinomiausių ir ko gero turistiškiausių miestų Pietinėje Naujosios Zelandijos saloje. Čia gausu įvairiausių brangių pramogų. Išgirdę apie turistų minias jau iš anksto buvome nutarę šiame mieste neapsistoti.

Pavežusioji porelė paleido mus miesto gale esančioje puikioje tranzavimo vietoje. Nors jau buvo vakaras, visgi pirmiausiai nutarėme pakrauti jau visai išsikrovusią elektrą naudojančią įrangą. Iš miesto tranzuoti pradėjome jau saulei leidžiantis. Gan greit susistabdę automobilį pavažiavome iki tinkamos sankryžos, o paskui, nuo kalno pasigrožėję slėnyje mirgančiais Queenstown žiburiais, jau visiškoje prieblandoje nukulniavome apie 4 km į kalną. Laimei, tą vakarą mums sustojo ūkininkų porelė, kuri atvežusi į savo avių ganyklą, leido mums ten įsikurti nakčiai.

Iš ryto, kiek pabendravę su atvažiavusiu ūkininku ir pasigrožėję nuostabiu avis varančio šuns darbu, ištranzavome į Wanaką. Stovėjome pagrindiniame kelyje, todėl netrukome atsidurti šiame mieste. Nors Wanaka taip pat turistams gerai žinomas miestas ant didelio ežero kranto, tačiau jis mažesnis, žmonės čia labiau atsipalaidavę ir mums pasirodė jaukesnis nei Queenstown. Ilgai neužsibuvę ir čia, tądien daug anksčiau ištranzavome ieškoti nakvynės vietos. Sustabdytu kemperiu, kuriuo važiavo trys merginos iš P.Korėjos, greitai pralėkėme palei ežerą vingiuojančiu keliuku ant aukšto skardžio ir netrukus atsidūrėme DOC kempinge prie Wanakos ežero. Už nakvynę vis dar mokėti nenorėjome, todėl įsikūrėme netoli kempingo esančioje gražioje ežero pakrantėje. Mėgaudamiesi šiltu vakaru stebėjome kaip kalnų viršūnėse blėsta paskutiniai saulės gaisai.

Vakarų pakrantė

Vakarine Naujosios Zelandijos pakrante vingiuoja vienintelis kelias, kuriame gausu turistinių traukos taškų, todėl šioje dalyje tranzuoti buvo lengva. Anksti atsikėlę ir susiruošę, nutarėme pamatyti kiek galima daugiau, todėl nepatingėjome išlipti mus dominančioje vietoje, ją apžiūrėti ir vėl tranzuoti. Pastebėjome, kad ne visos turistinės vietos mus jau stebino. Apžiūrėję turistų gausiai lankomus Blue upės baseinus (Blue Pools), prisiminėme, kad mūsų stovyklavietės Caples trekinge kanjonas buvo daug įspūdingesnis. Pasivaikščiojimas pelkėtais drėgnaisiais lietaus miškais mūsų taip pat labai nenustebino, nes jau buvome kartą tokiame miške pasistatę palapinę. Užtat saulėtą dieną buvo smagu vėl atsidurti ant gelsvo pajūrio smėlio ir išgirsti Tasmanijos jūros ošimą. Nutranzavę neblogą kelio galą ir atsidūrę Fox Glacier miestelyje nuėjome pažiūrėti Fox ledyno, bet ir jis mūsų labai nesužavėjo. Purvinas ir sueižėjęs didžiulis ledo gabalas pamažu tirpo, o iš po jo veržėsi ir kalnu žemyn tekėjo nemaža upė.

Vaizdas iš Gillespies Beach stovyklavietės.

Vaizdas iš Gillespies Beach stovyklavietės.

Gražiausi tos dienos vaizdai pradėjo atsiverti tik važiuojant į jau seniai numatytą nemokamą DOC kempingą Gillespies Beach Tasmanijos jūros pakrantėje. Pusiaukelėje sustojome apsižvalgyti ten, kur žemėlapyje buvo nurodytas gražus panoraminis vaizdas ir neapsirikome. Virš gelsvų smilgų laukų išvydome snieguotas Naujosios Zelandijos Alpių viršūnes su Mt. Cook viduryje. Dar apie 12 km siauručiu žvyrkeliu pavažiavę jūros link pasiekėme kempingą. Čia atsidurti suspėjome pačiu laiku – išėję ant jūros kranto galėjome stebėti, kaip visu gražumu iškilusios kalnų viršūnės besileidžiančios saulės spinduliuose tarytum liepsnojo, paskui mainėsi ir keitė savo spalvą kol galiausiai išblėso prieblandoje.

Tasmanijos jūros ruoniai

Anksti ryte iš gana nedidelio, bet populiaraus Gillespies Beach kempingo išvažiavo beveik visi vakar čia nakvoti atvykę žmonės ir mes likome kone vieni. Dar vakar pastebėjome, kad iš kempingo vedė trijų valandų trekingas, kurį šiandien norėjome praeiti. Susikrovę savo didžiąsias kuprines, paslėpėme jas miško tankmėje ir lengvi bei greiti išėjome pasivaikščioti. Kiek paėję mišku atsidūrėme gražioje jūros pakrantėje, kur tyvuliavusiame tamsaus vandens ežerėlyje lyg veidrodyje atsispindėjo baltos kalnų viršūnės. Čia ant vieno akmens pamatėme besišildantį tingų ruonį, kuris visai neprieštaravo nei fotografuojamas, nei liečiamas. Toliau kiek paėjome pagal rudą ežerėlį ir vėl ilgai kulniavome drėgnuoju lietaus mišku. Pakeliui apžiūrėję kadaise čia buvusių aukso kasyklų tunelį, pagaliau vėl nusileidome į pajūrį. Čia turėjome pamatyti didelę ruonių koloniją, tačiau nurodytoje vietoje ant tolimojo akmens jūroje poilsiavo tik keletas ruonių. Sukaitę nuo ėjimo ir kaitrios saulutės, atsigaivinome po bėgančiais nuo stačių pakrantės uolų kriokliais.

Akistata su saulutėje besišildančiu ruoniu.

Akistata su saulutėje besišildančiu ruoniu.

Kai šiek tiek pailsėjome, pradėjome galvoti apie grįžimą į stovyklavietę. Tuo pačiu keliu eiti nebesinorėjo, todėl nutarėme grįžti jūros pakrante. Treningo ženklai perspėjo, kad pakrantė kažkur gali būti nepraeinama, tačiau mums norėjosi surizikuoti. Sunkiau praeinamą vietą radome tik vieną, kur pasitelkę savo laipiojimo žinias visai nesunkiai ją įveikėme. Šokinėdami dideliais pakrantės akmenimis negalėjome greitai judėti, tačiau labiausiai mūsų judėjimą stabdė šimtai sausumoje besišildančių ruonių. Va čia tai buvo tikra kolonija, kurią visą teko praeiti skersai. Eidami stengėmės neatkirsti jiems kelio į jūrą, kad mus pastebėję žvėreliai galėtų ramiai pasitraukti. Vieni ruoniai tik mus pamatę kuo greičiausiai nerdavo į jūros bangas, kiti, tingėdami pajudėti, tik atidžiai stebėjo, dar kiti, pasislėpę po akmenimis perspėjo mus urzgimu. Buvo nejauku, bet tuo pačiu ir labai įdomu laukinėje gamtoje pamatyti šitiek ruonių.

Į stovyklavietę grįžome jau vakarop. Bendraudami su čia naujai atvykusiais žmonėmis išsivirėme vakarienę, o vėliau vėl grožėjomės saulėlydžio apšviestomis kalnų viršūnėmis. Jau sutemus į stovyklavietę atskrido keletas kea paukščių. Tai tokios didelės, smalsios ir labai žaismingos žalsvai rusvos spalvos Naujosios Zelandijos papūgos, vieno draugo gana tiksliai apibūdintos „papūga-vanagas“. Kea vienintelė žinoma papūga, galinti užpulti žinduolį, tačiau žmonių jos nepuola, o mieliau nugraužia visas automobilių gumas. Pirmąsias kea‘s mes matėme netoli Milford Sound miestelio Fiordlande. Sekantį rytą po kea‘ų antskrydžio Sigis po visą kempingą ieškojo savo kojinių.

Trys įdomūs vairuotojai per vieną vakarą

Kitą dieną susiruošėme anksti ir visai neturėdami jokio noro su didelėmis kuprinėmis beveik nevažinėjamu žvyrkeliu pėdinti 20 km, stojome tranzuoti. Mums pasisekė gan greitai susistabdyti automobilį, kuriuo pasiekėme Franz Josef miestelį, o iš ten sėkmingai nuvažiavome į didesnį Greymouth miestą. Kadangi ruošėmės dar vienam kelių dienų trekingui, tai šiame mieste apsipirkome tinkamais maisto produktais. Susitvarkę visus reikalus ištranzavome gana vėlai. Tą vakarą dar spėjome susistabdyti tris labai įdomius vairuotojus, su kuriais, kaip be būtų gaila, dėl laiko stokos negalėjome daugiau pabendrauti. Pirmasis vairuotojas pasirodė esąs fotografas, kuris kažkada buvo komiku. Antrasis – jaunas fotografijos dėstytojas, kuris vietinėje muzikos grupėje grojo gitara ir gyveno nuostabioje vietoje Tasmanijos jūros pakrantėje. Su trečiąja vairuotoja, australe lietuvišku vardu Reda, vingiuotais pakrantės keliais lėkėme sėdėdami atvirame jos dviviečio sunkvežimiuko kėbule. Pasirodo, vairuotojos mamos geriausia draugė Australijoje buvo lietuvė imigrantė, kurios vardu moteris ir pavadinta. Tai buvo vienintelė mūsų sutikta sąsaja su Lietuva Naujojoje Zelandijoje.

Iš Redos automobilio išlipome jau prieblandoje. Ieškodami tinkamos vietos nakvynei keliu praėjome dar apie 5 km ir jau visiškoje tamsoje palapinę pasistatėme ant Canoe upės kranto.

Inland Pack Track

Pancake Rocks

Pancake Rocks

Kitą dieną nesunkiai pasiekėme Punakaiki miestelį. Čia labai norėjome apžiūrėti Pancake (blynas) pakrantės uolas. Nors vieta labai turistinė, tačiau pamatyti ją verta. Sluoksniuotos pakrantės uolos tikrai priminė vieną ant kito sukrautus blynų kalnus. Taip pat įspūdingas vaizdas kai per potvynį povandeniniame urve į akmenį atsimušęs vanduo per skylę uolose galingu fontanu šauna į viršų.

Visai netoli Punakaiki miestelio yra Inland Pack trekingas, kurį norėjome praeiti. Pasidomėję apie jį informacijos centre sužinojome, kad dalį šio maršruto reikia eiti upės vaga. Šiuo atveju labai svarbu sekti orų prognozes, nes esant mažiausiam lietui čia upės taip greit ištvinsta, kad labai greitai tampa neperbrendamos. Sekančias kelias dienas orų prognozė lietaus nežadėjo, todėl išėjome į trekingą.

Iš pradžių kelias vedė mišku palei upę, kurios vanduo buvo ne žydras, kaip mes buvome įpratę matyti, o ryškiai žalias su rudais akmenimis dugne. Siūbuojančiu tiltu perėję per upę toliau ilgai ėjome drėgnuoju lietaus mišku, pilnu samanomis apaugusių gilių vertikaliųjų urvų. Vėliau išėjome į kalnų slėnyje plytinčią didelę nepjautos žolės pievą. Vakarėjo, todėl pradėjome rūpintis nakvyne. Kiek paėję pieva radome skersai kelio tekančią seklią upę ir šiek tiek pabridę jos vaga ant pakrantės smėlio pasistatėme palapinę. Žalio vandens upėje ties palapine buvo keli gilūs baseinai, o kitame jos krante vešėjo tankus vietinės augmenijos miškas. Po ilgo ėjimo ir šiltos dienos taip ir norėjosi išsimaudyti!

Visgi maudynes teko atidėti, nes Sigis pastebėjo upėje plaukiojančius didžiulius ungurius. Smalsios žuvys tikriausiai dar niekada nebuvo mačiusios žmogaus, nes atsargiai priplaukusios prie kranto su susidomėjimu iš vandens žvelgė tiesiai į mus. Pamanę, kad vakarienei ungurys mums puikiai tiks, puolėme ieškoti sliekų. Atradę vieną užmetėme valą ir ėmėme laukti. Netrukus užkibo mums ir ungurys, tačiau ištraukti jo nesugebėjome, nes 20 kg laikantis valas trūko kaip siūlelis! Sutemus visa upė knibždėte knibždėjo medžioti suplaukusiais unguriais. Ieškoti sliekų buvo jau per tamsu, todėl žvejoti pradėjome ant mūsų vakarienės likučių. Protingi padarai tik žaidė su džiovintos avienos gabaliukais, tačiau vieną ungurį mums visgi pavyko ištraukti. Slidžią, raumeningą gyvatę įkišome į maišą pilną vandens ir palikome rytojui.

Antrąją dieną nutarėme praleisti stovyklavietėje ir dar pažvejoti. Pirmiausiai išėjome ieškoti sliekų. Pasirodo, šiuose drėgnuosiuose miškuose tai padaryti ne taip jau ir paprasta, bet sutelkę kantrybę visgi keletą atradome ir vėl bandėme žvejoti. Privilioti tinkamo masalo, unguriai be jokio gailesčio vis nutraukdavo mūsų valą. Nepertraukiamas pasirodė tik trigubas valas, parištas ant medinės lazdos smūgiui kompensuoti. Susimeistravę tokią sistemą su sliekų masalu ungurių galėjome pritraukti kiek tik norėjome! Pasirodo, šioje šalyje sunkiau surasti slieką, nei pagauti ungurį! JJJ

Tą vakarą vakarienei išsikepėme naujai ištrauktą žuvį. Buvo visai neblogai, bet ant laužo keptas upėtakis mums pasirodė daug skanesnis. Specifinei ungurio mėsai labiau tinka rūkymas, nei kepimas ant žarijų. Vakar ištrauktą ungurį pasilikome ryt rytui.

Nušvitus rytinei saulutei neskubėdami susiruošėme ir patraukėme keliuku toliau. Kiek paėję mišku pasiekėme Fossil upę. Nuo čia kelias vedė jos vaga. Akmenuota upės pakrante greitai eiti buvo sunku. Mūsų judėjimą kiek lėtino ir šokinėjimas bei landžiojimas su didelėmis kuprinėmis po nukritusiais medžiais. Kiek kartų tądien kirtome upę, sunku suskaičiuoti.

Inland Pack track.

Inland Pack track.

Upės vaga paėjus kiek tolėliau išėjome į platų kanjoną. Aukštos, kabančiomis žolėmis apaugusios uolos apačioje sluoksniavosi kaip pajūryje matytos Pancake Rocks, o dideliuose vertikaliuose įskilimuose matėsi gilūs horizontalieji urvai. Didžiulėje akmenų vagoje upė tekėjo palyginti siauromis srovelėmis, todėl pagal žymes vertikaliose kanjono uolose galėjome tik įsivaizduoti kas čia darosi didelių lietų metu!

Tąnakt nakvoti buvome numatę nemokamame trasos kempinge Ballroom Overhang. Kiek išsukus iš pagrindinio kelio, dar gerą pusvalandį teko bristi kita upe, kol pagaliau pamatėme nuorodą į kempingą. Išlipę į krantą kiek paėjome nurodytu takeliu ir išvydome tai, ko visai nesitikėjome. Visas kempingas buvo po didžiulės atsikišusios uolos stogu ir joks lietus čia nebaisus. Vieta nebuvo labai jauki, tačiau tikrai didinga.

Iš pradžių kempinge įsikūrėme vieni, o kiek vėliau čia atėjo čekų keliautojų porelė. Bendros vakarienės metu sužinojome, kad ryt turėtų būti lietus, o paskui vėl įsivyraus giedra. Žinojome, kad esant menkiausiam lietui upės čia greit tampa neperbrendamos. Maisto turėjome nedaug, todėl rytdienos lietus mums truputį sumaišė planus.

Kitą rytą paaiškėjo, kad sinoptikai neklydo. Jau nuo ryto pradėjo krapnoti, o vėliau lietus tik stiprėjo. Netrukus jau ir nuo virš mūsų buvusios uolos pradėjo tekėti kriokliukai. Čekai skambindami ukulėle visą dieną lindėjo savo palapinėje, o mes kas pora valandų lakstėme pasižiūrėti kaip tvinsta upė. Laimė akmeninio kupolo dėka visa mūsų stovyklavietė buvo sausut sausutėlė.

Nežinia iš kur per patį lietų į stovyklavietę atklydo visas šlapias jaunas amerikietis. Kiek su mumis pabendravęs, jis suvalgė apelsiną ir išėjo toliau. Praėjus valandai po amerikiečio išėjimo prasidėjo potvynis. Dar vakar negilios, gal kiek žemiau kelių buvusios, upės vandens lygis staigiai pakilo per metrą, srovė padidėjo ir vanduo taip susidrumstė, kad nieko jame nebuvo galima matyti. Tikėkimės amerikiečiui sėkmingai pavyko įveikti trasą.

Mūsų stovyklavietė -Ballroom Overhang,

Mūsų stovyklavietė -Ballroom Overhang,

Neplanuotai trekinge likę dar vieną dieną, visą turimą maistą padalinome taip, kad dar liktų rytojaus pusryčiams. Po nelabai sočių vėlyvų pietų mums labai norėjosi deserto, tačiau nieko saldaus neturėjome išskyrus pusę kilogramo cukraus. Esant tokiai nepaprastai situacija, išradingieji protai greit sugalvojo, kad galima pasigaminti karamelės! Išradžių virėme tik šaukštelį, o pastarajam bandymui pavykus, karamelės pasigaminome pusė puodelio. Nors sunaudojome daug maisto ruošimui skirtų dujų, bet rezultatas buvo to vertas! Jau visai sutemus besimėgaudami saldžiąja alchemija grožėjomės po akmeniniu kupolu žalsvomis švieselėmis sušvitusių vabalų lervų švytėjimu. Jos atrodė lyg taisyklingi žvaigždynai tamsiame danguje.

Sekantį rytą pusryčiams išsivirėme paskutinį savo maitą. Taip kelionėje dar nebuvo nutikę, todėl mūsų kuprinės buvo lengvos kaip niekada! Jau vakar vakare pasirodė pirmosios lietaus debesų properšos ir ištvinusi upė pradėjo sekti. Tą dieną švietė saulutė, upė buvo kiek gilesnė nei tuo metu kai mes čia atėjome, bet vanduo vėl tapo skaidrus. Stovyklavietėje atsisveikinę su čekais mes patraukėme į vien pusę, jie į kitą. Per dvi valandas vėl daugybę kartų perbridę upę, be jokių įdomesnių nuotykių baigėme trasą ir pasiekėme asfaltuotą kelią. Pradėję tranzuoti vos tik pakėlėme ranką ir iškart susistabdėme vokiečius, kurie mus nuvežė į Westport miestuką.

Jaukusis kempingas

Dar būdami Punakaiki mieste pasidomėjome apie šiaurinę salos dalį ir Nelson miestą. Buvome girdėję apie nepaprastą tų vietų grožį, tačiau sužinoję, kad šiose apylinkėse esantis Abel Tasman nacionalinis parkas yra mažiausias, bet labiausiai turistų lankomas, nutarėme į tą pusę nevažiuoti, juolab, kad šiuo metu buvo pats turistų įkarštis. Vietoje to, pasirinkome vaizdingą kalią per kalnus iš Greymouth į Chritchurch.

Westporte sėkmingai susistabdę vieną automobilį, nuvažiavome iki pat netoli Reefton miesto esančio DOC kempingo. Kadangi mokėti nesiruošėme, nakvynės vietos išėjome ieškoti vietiniuose miškuose. Paieškos kiek užtruko, tačiau atrasta vieta buvo netoli Slab Hut upelio kranto. Nors upelis buvo visai negilus, bet per taninų nuspalvintą tamsiai rudą vandenį vietomis beveik nesimatė dugno. Įdomu, kad šiose vietose kadaise buvo aukso kasykla ir, tikriausiai, čia vis dar įmanoma rasti šio tauraus metalo. Atrastoje vietoje palapinę statėme jau sutemus.

Kitą dieną greit pasiekėme Greimouth mestą, o ten susistabdėme senyvą vyrą, kuris kažkada užsiiminėjo tomis pačiomis sporto šakomis kaip ir mes, todėl kelionė mums neprailgo. Nuvažiavę gerą kelio galą, kartu apžiūrėjome keletą nemokamų kempingų ir labiausiai patikusiame apsistojome.

Pasirinkome Hawdon Shelter kempingą, kuris buvo kiek toliau nuo pagrindinio kelio. Norint į jį patekti reikėjo apie 4 km dardėti žvyrkeliu. Gal dėl to lankytojų čia buvo negausu. Šis kempingas buvo didžiulis, bet tikrai jaukus. Išsidėstęs kalnų slėnyje šalia didelės upės, jis skendėjo auksinių smilgų pievoje, o pakraščiuose stūksantys miškai poilsiautojams suteikė šešėlį ir užuovėją. Kaip ir pridera Naujosios Zelandijos kempingui iš jo vedė keletas trekingo kelių. Mes savo stovyklavietę įkūrėme nuošalesniame kampe netoli vandens ir privataus, mokyklai priklausančio, namuko.

Kol ilsėjomės kempinge, šalia tekančioje upėje dvi dienas vyko pasaulinio lygio multisporto varžybų „Coast to coast“ (nuo kranto iki kranto) plaukimo baidarėmis dalis. Šiose varžybose dalyviai iš vakarinės Naujosios Zelandijos Pietinės salos pakrantės į rytinę pakrantę (apie 200 km) bėga kalnais, važiuoja dviračiu bei plaukia baidare. Dėl sutrikusio eismo kelias dienas negalėjome toliau keliauti, tačiau kaip tik dėl to susipažinome su žmonėmis, atvykusiai į šalia mūsų stovyklavietės esantį namuką. Jie padėjo multisporto varžybų organizatoriams, o mums, užkūrę namuko elektros generatorių, pakrovė jau visai išsikrovusius elektros prietaisus.

Švedas vardu Jonas

Pasibaigus varžyboms ir praėjus savaitgaliui mūsų stovyklavietė visai ištuštėjo. Mes taip pat nutarėme išvažiuoti į didesnį miestą ir pasipildyti jau visai išsekusias maisto atsargas. Pirmąjį automobilį sutranzavome net neišėję iš kempingo. Juo sėkmingai pasiekėme mažą Springfield miestuką. Iš ten greitai nusigavome į didesnį Darfield miestą. Čia už paskutiniuosius 30 NZD sėkmingai apsipirkome maistu visoms likusioms viešnagės Naujojoje Zelandijoje dienoms. Pravažiuotose apylinkėse nematėme gražesnio kempingo, todėl nutarėme grįžti į tą pačią vietą. Tranzuodami atgal susistabdėme švedą vardu Jonas! Jis mus nuvežė į kempingą ir pats liko čia nakvoti. Tą vakarą iš bendrų resursų kartu pasiruošėme sočią vakarienę. Pirštus apsilaižydami kirtome jau senai neragautą sūdytą lašišą!

Grožimės vaizdu iš viršūnės.

Grožimės vaizdu iš viršūnės.

Kitą dieną kartu su Jonu nutarėme užkopti į šalia esančio kalno viršūnę. Kadangi kartą, iš pradžių ėjęs tik iki netoliese esančio namuko nusiprausti ir radęs takelį, Sigis netyčia užkopė du trečdalius kalno, tai dabar jis buvo mūsų vedliu. Iš pradžių gan stačiai kopėme miško keliuku, paskui išėjome ant kalno keteros, kuri vietomis buvo apaugusi neaukštais, bet labai samanotais medžiais. Įlindus į šių medžių tankmę, pasijunti lyg būtum stebuklingame fėjų ir trolių miške. Kiek paėję ketera toliau pasiekėme kalno viršūnę. Iš čia atsivėrė nuostabus vaizdas – vienoje pusėje buvo didelis kalnų masyvas su virtine įvairiausio aukščio viršūnių, kitoje pusėje plytėjo auksine pieva padengtas slėnis su išilgai jo vingiuojančia upe. Visą rytą dangų aptraukę debesys mums būnant ant viršūnės pagaliau prasisklaidė ir pasirodė saulutė.

Šios dienos vakare Jonas išvažiavo, o mes likome čia dar keliom dienom. Nors kempinge lankytojų buvo nedaug, bet mes tikrai nesijautėme vieniši. Dar Fiordlande pastebėjome visur mus sekusius smalsius ir mielus paukščiukus krūmines liepsneles (Bush Robin ). Per kelias dienas čia gyvenantys du tokie paukščiukai taip prie mūsų priprato, kad kartu žiūrėdavome kaip verda mūsų pietų puodas ir jie be baimės nuo mūsų nurinkinėdavo prikibusias įkyriąsias museles. Taip pat su mumis prieidavo pabendrauti visus kempingo laukus išvaikščiojęs ir visus stovyklautojus pakalbinęs, linksmasis Bilas.

Atėjus mūsų skrydžio dienai, susikrovėme daiktus, lauke, prie namelio stovinčioje vonioje išskalbėme palapinės dugną ir gerai papusryčiavę išėjome tranzuoti. 4 km nupėdinę žvyrkeliu, pagrindiniame kelyje neįtikėtinai greitai susistabdėme automobilį, kuriuo jau trečią kartą važiuodami vaizdingu kalnų keliu ir pasiekėme Christchurcho miestą. Paskutiniuosius 5 km iki oro uosto nuėjome pėsčiomis. Pabuvoję piečiausiame savo kelionės taške iš Naujosios Zelandijos išskridome atgal į Australiją.

Reklama

Įrašo “Naujoji Zelandija II dalis” komentarai: 2

  1. smagu paskaityti apie kelione per vietas kurias paciam teko pamatyti ir patirti vasari. tiesa, marsruta sukau is kitos puses, pradedamas nuo tranzavimo prie Quuenstown ir tada eidamas Routeburn track ir tranzuodamas pro Te Anau.atgal.
    mano kelione po pietine sala truko tris savaites. kiek uztrukot jus?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s