Naujoji Zelandija I dalis

Sutikę Naujuosius Melburne jau sekančią dieną susikrovėme kuprines skrydžiui į Naująją Zelandiją. Dar ryte sužinojome, kad mūsų skrydis atidėtas, tačiau nutarėme į oro uostą atvykti laiku. Prisistačius registruotis skrydžiui, iš mūsų buvo pareikalauta atgalinio bilieto iš Naujosios Zelandijos. Pateikę atgalinį bilietą į Australiją, buvome nemaloniai nustebinti- pasirodo, grįžimo dieną mūsų Australijos vizos nebegalioja! Likome nesupratę, kaip tai atsitiko… Sigiui teko pakalbėti telefonu su migracijos tarnyba ir po kelių minučių, mūsų vizos jau buvo pratęstos. Tai kone lengviausiai ir greičiausiai šioje kelionėje gautos vizos. Dar kartą atidėjus skrydį, į Naująją Zelandiją išskridome gal tik apie trečią valandą nakties. Jausdami didelį miego trūkumą, apie 8 valandą ryto, išlipome nedideliame Christchurcho oro uoste, apie Naująją Zelandiją žinodami tik tiek, kad tai oficialiai gražiausia šalis pasaulyje. Toji gražiausia šalis pasitiko mus lengvu lietučiu.

Reikia pasakyti, kad Naujosios Zelandijos gamta iš pradžių mūsų taip nenusteabino, kaip Australijoje. Keista, bet kitame pasaulio gale žolė visai kaip Lietuvoje, o ir medžiai čia europietiški. Tik vėliau sužinojome, kad mums pažįstamos augalų rūšys yra kolonistų atvežtos iš Europos, o tikroji šalies augmenija yra visai kitokia.

Pirmoji diena

Dar oro uoste prisirinkome kiek galima daugiau informacinių brošiūrėlių apie lankytinas vietas. Jau atvykdami žinojome, kad visas šiai šaliai skirtas 6 savaites praleisime Pietinėje saloje, nes čia mažesni miestai ir pasak pabuvojusių, gražesnė gamta, tačiau jokio maršruto dar nebuvome susidėlioję. Paanalizavus surinktą informaciją, bei pabendravus su vietiniais po truputį ėmė dėliotis kelionės planas. Nutarėme iš pradžių rytine salos pakrante judėti į pietus, o pasiekę piečiausią tašką, vakarine pakrante kilti į šiaurę ir taip padarius tokį lanką, vėl grįžti į Christchurchą.

Apsirūpinę maistu pradėjome tranzuoti. Kelyje stovėjome apie pusantros valandos. Norėjosi miego, o ir automobiliai nestojo taip greitai, kaip norėtųsi. Pagaliau sustabdėme baltą autobusiuką su nupiešta šypsenėle ant priekyje užkabinto atsarginio rato. Kiek pavažiavę pagrindiniu keliu iš jo išsukome ir dabar jau lėkėme tuštokais siaurais Naujosios Zelandijos keliukais. Privažiavę tiltą per Rakaia upę, pamatėme besibūriuojančius žmones, kurie stebėdamiesi žiūrėjo į didžiule srove drumzliną vandenį varančią upę. Prie upės sustojo ir mūsų vairuotojas. Iš jo ir ten buvusių žmonių sužinojome, kad paprastai vanduo šioje upėje yra labai skaidrus ir ji lengvai perbrendama, o dabar dėl didelių liūčių vakarinėje salos pakrantėje, nežmoniškai patvinusi. Vietiniai žmonės prisiekinėjo, taip ištvinusios šios upės dar nematė. Žiūrėdami į galinga srove besiveržiantį rudą vandenį, iš kart supratome, kad Naujosios Zelandijos potvyniai ne juokai.

Kažkur laukų vidury atsisveikinę su mus pavežusiu vairuotoju, nuėjome pažiūrėti netoliese esančios Rangitata upės potvynio, su viltimi rasti nakvynės vietą. Ten sutikti to paties pažiūrėti atvažiavę žmonės pasiūlė mus pavėžėti iki artimiausio kempingo. Nesutikę kempinge už nakvynę mokėti po 15 NZD (apie 40 Lt), su tais pačiais žmonėmis grįžome į pagrindinį kelią. Vakarėjo po bemiegės nakties antros bemiegės nakties akys pačios merkėsi, o mes vis dar klaidžiojom retai važiuojamais Naujosios Zelandijos keliais laukuose. Pamatę pirmą pravažiuojantį automobilį, iškėlėme ranką ir jis tuoj pat sustojo. Sužinoję, kad ieškome nakvynės vietos, automobilį vairavę ūkininkai pasiūlė palapinę statyti jų ūkyje. Nedvejodami sutikome ir neužilgo atsidūrėme karvių ganykloje, kur buvo pastatas su virtuve, dušu ir tualetu. Argi daugiau kažko bereikia?! 🙂

Tekapo ir Pukaki ežerai

Tekapo ežeras. Pirmoji vieta, kuri privertė išssižioti.

Tekapo ežeras

Iš vakaro įsilijęs lietus tik paryčiais nustojo ir sekanti diena diena išaušo saulėta ir graži. Christchurcho apylinkės mūsų visai nestebino ir niekuo nepriminė gražiausios šalies pasaulyje, todėl nutarėme judėti link Tekapo ir Pukaki ežerų. Nusigauti prie Tekapo ežero buvo visai nesunku –  du automobiliai mums sustojo net nestabdomi. Po neišvaizdaus kraštovaizdžio didžiulis žydro vandens ežeras su snieguotų kalnų virtine tolimajame krante atrodė įspūdingai. Ant ežero kranto stovinti mažutė iš akmenų suręsta „Gerojo Ganytojo“ (Good Shepherd) bažnytėlė su didžiuliu langu į nuostabų kraštovaizdį vietoj altoriaus, tikrai verta fotografo kadro! Vakarėjančios saulės šviesoje viskas atrodė kaip nedidelis rojaus kampelis, tačiau aplink besisukiojantys turistai mums priminė, kad laikas ieškotis nuošalesnės vietos nakvynei. Kiek apvažiavę Tekapo ežerą, radome kelis nelabai jaukius mokamus kempingus, tačiau nutarę už nakvynę nemokėti išvažiavome į pagrindinį kelią ir pavažiavę kelis kilometrus atsisveikinome su mus pavežusia mergina. Likę vieni pradėjome rūpintis nakvyne. Naujojoje Zelandijoje, kaip ir Australijoje, žmonės pripratę privačias žemės valdas apsitverti,  todėl kartais atrodo, kad visa šalis vien nesibaigiančios tvoros ir išlipus laukuose nėra taip paprasta rasti legalią vietą palapinei. Tąkart teko nemažai paėjėti, kol pakelėje atradome gan platų neaptvertą pušų miškelį. Išbaidę nemažai laukinių triušių, atradome tinkamą vietą palapinei.

Nors buvome pagrindiniame kelyje, sekančią dieną automobilio nesustabdėme. Besigrožėdami mėlynai žydinčiais lubinų laukais ir jau besimatančia snieguota aukščiausio Naujosios Zelandijos kalno Mt.Cook viršūne, su kuprinėmis nukeliavome gerus 15 km. Išsimaudę pakelėj buvusiame tvenkinuke, vakarop, kiek nusižengdami įstatymui, pralindome pro vielinę tvorą ir įsikūrėme medžiais apaugusioje upės pakrantėje. Visai sutemus išėjome pasigrožėti ryškiu pietinio pusrutulio Paukščių taku ir pagaliau dangaus skliaute atradome seniai ieškotą Pietų kryžiaus žvaigždyną, kuris pavaizduotas Australijos, Naujosios Zelandijos, bei dar kelių šalių vėliavose.

Išbaigę visas geriamo vandens atsargas, sekančią dieną štranzavome link Pukaki ežero. Kiek pastovėję kelyje sustabdėme trečiąjį kemperį per visą savo kelionę, kuriuo greitai pasiekėme numatytą tikslą. Atvykę vėl išvydome didelį žydro vandens ežerą su snieguotais kalnais horizonte. Nors vaizdas labai panašus į tą, kurį matėme prie Tekapo ežero, bet vis tiek gražu! Kiek pasigrožėję, nutarėme nakvynės ieškoti ežero pakrantėje. Po karštos dienos išsimaudėme vėsiame ežero vandenyje ir vėl nelabai legaliai nėrėme į gūdų pakrantės mišką. Ten, pušaičių priedangoje įsikūrėme stovyklavietę.

Nemokamas DOC kempingas

Kempingauti Naujojoje Zelandijoje nėra sunku. Šalies valstybinėse žemėse laisvai statyti palapinę (freedom camping) paprastai yra leidžiama, tačiau valstybė yra susirūpinusi gamtos švara, todėl dažniausiai turistų lankomose vietose yra įkurti tvarkingi ir nebrangūs (max 6 NZD) arba visai nemokami DOC (Department of Conservation) kempingai. Visa Naujosios Zelandijos kempingavimo sistema yra labai patogi kemperiams su tualetais, nes jie gali stovyklauti beveik visur, o žmonės miegantys savo automobiliuose ar palapinėse privalo rinktis tik tas stovyklavietes, kur yra įrengti tualetai. Tokių stovyklaviečių yra tikrai daug. Mes nutarėme už nakvynę nemokėti, todėl rinkomės stovyklavimą laukinėmis sąlygomis arba nemokamus DOC kempingus, kurių sąrašą ir vietą žemėlapyje galima rasti informacinėse brošiūrėlėse arba internete. Pasigrožėję gražiaisiais ežerais, viename iš nemokamų DOC kempingų prie Ahuriri upės mes ir apsistojome.

Radialinis žygelis

IMG_9444

Maršrutas…

Pagal pirminį planą, apžiūrėję Tekapo ir Pukaki ežerus, turėjome judėti į rytinę salos pakrantę, Ramiojo vandenyno link. Ryte neskubėdami susirinkome daiktus ir nelengvom kuprinėm ant pečių išėjome tranzuoti. Nuo stovyklavietės paėję apie vieną kilometrą atsidūrėme sankryžoje. Iš čia, trijų kilometrų ilgio keliukas vedė į pagrindinį kelią. Kiek pastovėję, nutarėme verčiau tokį nedidelį atstumą paeiti, nei tuščiai lūkuriuoti, taigi pėsčiomis sukorėme ir šį atstumą. Išsigavę į pagrindinį kelią, pagaliau stojome tranzuoti. Nors diena buvo saulėta, tačiau kalnų slėniuose siautėjo stiprus gan nemaloniai šaltas vėjas. Tokiomis nelabai džiuginančiomis oro sąlygomis, patranzavę gal pusvalandį, dar kartą žvilgterėjome į žemėlapį. Pamatę, kad kelias link vandenyno pernelyg daug apgyvendintas, nutarėme dar pavažiuoti salos viduriu į pietus, taigi dabar mums judėti reikėjo į priešingą pusę, nei pastarąjį pusvalandį tranzavome. Naująja kryptimi vėl maždaug už trijų kilometrų buvo Omarams miestelis ir sankryža su pagrindiniu keliu, iš kurio dar ryte išsukome. Ką gi, vis pastabdydami pravažiuojančius automobilius, šalikele nukulniavome į Omarama. Nei vienas automobilis mums nesustojo, todėl miestelį pasiekėme pėsčiomis. Pažiūrėję į laikrodį supratome, kad šiandien tranzuoti nežinia kur nebėra prasmės, tuo labiau, kad vos už 3 – 4 km yra tvarkingas nemokamas kempingas. Apsipirkę mietelio parduotuvėje, su dar sunkesnėmis kuprinėmis išėjome kempingo link. Iki kempingo likus vos puskilometriui, kaip pagal kokį kiaulystės dėsnį, net nestabdomas mums sustojo automobilis. Žinoma ačiū tau, gerasis žmogau, bet kur tu buvai, kai šitokiam vėjyje pėsčiomis kulniavome visą dieną?! Padėkojome sustojusiam žmogui ir savomis jėgomis pasiekėme vakarykštę nakvynės vietą. Vėl įsikūrę ant pačios Ahuriri upės pakrantės, dar kartą žvilgterėjome į žemėlapį. Per šiandienos neplanuotą radialinį žygelį taisyklingo trikampio maršrutu pėsčiomis nuėjome nei daug, nei mažai, apie 12 km.

Poilsis prie Pinders Pond ežeriuko

Sekančią dieną tranzuoti mums sekėsi daug geriau. Tik išėję iš kempingo vos spėjome pakelti ranką ir iš karto mums sustojo linksma vokiečių šeima su kemperiu. Keista, bet kitose šalyse visai nestodavę kemperiai Naujojoje Zelandijoje stojo gana dažnai. Linksmai besišnekučiuodami, pasiekėme Cromwell miestuką, o iš čia gan greitai susistabdę vietinį vaikiną, atvažiavome į Alexandra miestelį. Tąnakt nakvojome už miesto esančiame gražiame nedideliame miškelyje su kyšančiom neaukštom plikom uolom.

Kitą dieną tranzuoti sutrukdė lietus, kuris prapliupo mums jau stovint ant kelio. Lietui stiprėjant teko bėgti į pakelę ir pasistačius išorinį palapinės tentą laukti kol jis nurims. Saulutė išlindo tik apie ketvirtą valandą vakaro, tad kaip galėdami greičiau vėl stojome tranzuoti. Neilgai trukus susistabdėme vietinį, su kuriuo, besigrožėdami pakelės vaizdais pasiekėme Roxburgh miestelį. Nuo Alexandra miestelio Naujosios Zelandijos kraštovaizdis keik pasikeitė. Aukštus, tačiau besniegius ir miškais apžėlusius kalnus pakeitė mažesnės, žole apžėlusios kalvos, su kyšančiomis plikomis uolomis. Kelias, kuriuo važiavome, vingiavo palei įspūdingą ilgo ir siauro Roxburgh ežero kanjoną. Pasiekę miestą, pirmiausia užvažiavome į mus pavežusio žmogaus sūnaus sodus. Tuomet kaip tik buvo trešnių metas, todėl tiesiai nuo medžių skindami lyg valios galėjome prisiragauti įspūdingo dydžio iki juodumo prinokusių uogų! Kiek aprodęs Roxburgh miestuką, vairuotojas nurodė mums pėsčiųjų ir dviratininkų taką palei Clutha upę, kuriuo paėjus apie 5 km, prie Pinders Pond ežeriuko yra mums tinkama stovyklavietė. Atsisveikinę su vairuotoju, perėjome per upės tiltą Nr.3 (prieš tai buvę du tiltai buvo nunešti potvynio), nurodytu taku patraukėme minėtos stovyklavietės link. Mums teko paskubėti, nes saulė jau leidosi vakarop, o ir ilgai kaupęsis lietus ir vėl prapliupo. Po valandos ėjimo miškinga pakrante, pamatėme minėtą ežerą ir keletą palapinių kitame jo krante. Atradę sausesnę vietą po medžiais, palapinę pasistatėme ir mes. Visą naktį lijo lietus ir siautėjo labai stiprus vėjas, kuris pirmą kartą privertė įtempti šonines palapinės virvutes…

Prie Pinders Pond ežero praleidome tris dienas. Pirmąją naktį nulijęs lietus daugiau nebepasikartojo ir likusias dienas lepinomės saulutėje. Nepaisant to, didžiulė ir srauni Cluthos upė po truputį tvino ir patys savo akimis galėjome dar kartą stebėti potvynio galią. Gerai buvo tai, kad šis potvynis stovyklavietei buvo nepavojingas. Stovyklaudami prie ežero tiesiog ilsėjomės, maudėmės, žvejojome, bei susidraugavome su linksma kompanija iš Invercargill miesto.

Ramiojo vandenyno pakrante

Čia pirmą kartą išvydome Ramųjį vandenyną. Toko  Mouth

Čia pirmą kartą išvydome Ramųjį vandenyną. Toko Mouth

Tris dienas praleidę ant ežero kranto, pajudėjome Ramiojo vandenyno link. Naujieji mūsų pažįstami pavežė mus iki Roxburgh miestelio iš kur ir pradėjome tranzuoti. Ant kelio teko pastovėti gerą valandą, tačiau susistabdę automobilį nuvažiavome gerą kelio galą ir pasiekėme Milton miestą. Čia žvilgterėjome į žemėlapį ir nutarėme išsukti iš pagrindinio kelio ir važiuoti į nedidelį Toko Mouth miestuką ant Ramiojo vandenyno pakrantės. Iš Miltono išėjome pėsčiomis, vėliau keletą kilometrų pravažiavome traktoriaus priekaboje, o kai atsidūrėme žvyrkelyje, vos ištiesę ranką iš kart susistabdėme malonią merginą Teoni, kuri ir nuvežė mus į Toko Mouth. Nedidelis miestelis, jei taip galima šią gyvenvietę pavadinti, pasirodė jaukus ir visiškai neturistinis. Dauguma namų buvo vasarnamiai, o nuolatos gyvenamų vos tik keletas. Mus atvežusi mergina parodė nemokamą kempingą, kur galima pasistatyti palapinę ir pakvietė vėliau užeiti į jos šeimos vasarnamį. Nekantravome pamatyti Ramųjį vandenyną, todėl pirmiausia nužingsniavome smėlėtos jo pakrantės link. Vandenynas pasirodė gana ramus, tačiau pakrantėje bangų išmesti didžiuliai medžiai, bylojo neramų jo būdą. Nuostabiausias dalykas buvo tas, kad net esant gražiam orui apsidairius į visas puses, pakrantėje nepamatėme nei vieno žmogaus. Kiek pasivaikščioję palei vandenyną, sugrįžome į miestelį ir užsukome į Teoni vasarnamį. Didelė ir draugiška šeima mus priėmė su tikru susidomėjimu, pavaišino skania vakariene ir nurodė įdomesnes savo šalies vietas, o mes, savo ruoštu, žingeidiems žmonėms pasakojome apie Lietuvą ir savo kelionę. Linksmai pabendravę, atsisveikinome su šeimininkais ir grįžome į jau numatytą nakvynės vietą.

Ryte, susikrovę kuprines pėstute pajudėjome palei pakrante vingiuojančiu žvyrkeliu. nakvynės nutarėme ieškoti ant vandenyno kranto, tačiau nesitikėjome, kad bus taip nelengva. Kol atradome tinkamą, neaptvertą priėjimą prie vandenyno tą dieną pėstute praėjome apie 10 km. Palapinę pasistatėme ant smėlio kopos apaugusia žole su vaizdu į vandenyną. Tik įsikūrus, nuo žemyno atslinkę tamsūs debesys prapliupo lietumi. Vakarop lietus nurimo ir kiek prasisklaidžiusi debesų paklotė leido pasigrožėti saulėlydžio spalvomis.

Nugget Point

Sekantis rytas išaušo kiek debesuotas, tačiau vandenyno vėjas vis atnešdavo properšų, per kurias išlindusi saulutė išdžiovino mūsų daiktus. Paplūdimyje, kuriame buvome vienui vieni, galėjome ramiai išsimaudyti. Po maudynių ir pusryčių pajudėjome toliau. Šiandien būtų neblogai prieiti parduotuvę, nes maisto atsargos jau gerokai apsekusios. Palikę vandenyno pakrantę vėl išėjome į žvyrkelį. Tądien mums pasisekė labiau – paėję vos kelis kilometrus susistabdėme pirmą pravažiuojantį automobilį, kuriuo važiuojanti vietinių pora nuvežė mus į didesnį Balclutha miestuką. Dar apsipirkinėdami parduotuvėje radome ir kitą vežėją – nedidelį viešbutuką turinti moteris pati pasisiūlė mus pavežti į Kaka Point miestelį. Miestuko tokiu pavadinimu praleisti nevalia, juolab, kad buvome girdėję jog jį verta pamatyti. Deja, Kaka Point pasirodė perdėm turistinis, su brangiais kempingais ir laukinį stovyklavimą draudžiančiais ženklais pakelėse. Apie 10 km nuo miestelio buvo gražiu vaizdu pasižyminti vieta Nugget Point su švyturiu ant uolos, tačiau jau vakarėjo, o pakelėje statyti nebuvo galima. Nutarėme praleisti šią vietą ir judėti toliau. Eidami asfaltuotu keliuku vis dairėmės tinkamos vietos nakvynei ir stabdėme pro šalį važiuojančius automobilius. Privačių valdų tvoros vis nesibaigė, o ir automobiliai kažkaip nestojo. Taip prakulniavome apie 8 km, kol pamatėme nebrangaus kempingo ženklą. Jau beveik buvome apsisprendę čia apsistoti, kai tik šiaip mums iškėlus ranką sustojo automobilis. Kad jau sustojo, nutarėme važiuoti ir juo pasiekėme Owaka miestelį. Iš miestelio vėl pradėjome eiti pėsčiomis. Nuėję dar apie keturis kilometrus prisėdome pradėjome ieškoti vietos palapinei. Vietovė pasirodė nelabai tinkama stovyklavietei, bet laimei net nestabdomas prie mūsų sustojo autobusiukas, kurio vairuotojas pasiūlė mums padėti. Tomas, toks vairuotojo vardas, sužinojęs, kad neaplankėme Nugget Point labai nusistebėjo ir pasiūlęs šiai nakčiai surasti mums nakvynę, o ryt ten nuvežti. Tokio pasiūlymo negalėjome atsisakyti, todėl sušokome į autobusiuką ir patraukėme Tomo namų link, kurie visai netoli Kaka Point miestelio. Kadangi buvome pavargę nuo šiandienos ilgų vaikščiojimų pėsčiomis, greitai nuėjome miegoti.

Vaizdas nuo Nugget point švyturio.

Vaizdas nuo Nugget point švyturio.

Ryte, kaip žadėjęs, Tomas nuvežė į Nugget Point ir sutaręs už valandos mus paimti, vėl išlėkė savo reikalais. Nors apylinkės ir taip buvo atvirutinės, tikrasis grožis atsivėrė nuo švyturio. Nedidelio balto švyturio priešakyje įrengta apžvalgos aikštelė buvo nukreipta į vandenyną iš kurio kyšojo trikampiu išsidėsčiusios įspūdingos uolos. Apačioje maudėsi ir saulutėje šildėsi ruoniai. Ryškiai žalia žolytė ant pilko akmens ir žydrame vandenyje nuo kiekvienos bangų mūšos ritmingai liūliuojančios jūržolės – šis vaizdas ramino ir hipnotizavo. Pučiant šiltam vėjeliui, saulės atokaitoje norėjosi pasilikti kiek ilgėliau, bet buvome sutarę su Tomu. Kadangi mašinų aikštelėje jo neradome, nutarėme jį pasitikti eidami pėsčiomis. Tomo valanda prasitęsė iki dviejų, taigi iki kol jis prie mūsų privažiavo, per tas pora valandų nužingsniavome gerus 8 km.

Drėgnieji lietaus miškai

Pasivaikščiojimas po stovyklavietę drėgnajame lietaus miške

Pasivaikščiojimas po stovyklavietę drėgnajame lietaus miške

Apžiūrėjus Nugget Point, Tomas nuvežė ten kur paprašėme. Vandenyno pakrantėje buvome nužiūrėję Purakaunui DOC kempingą, kuriame planavome apsistoti keletui dienų.  Tik pasiekus kempingą prapliupo lietus, todėl teko kurį laiką nuo jo slėptis po stogeliu. Lietui nurimus apžiūrėjome kempingą ir pamatę, kad jis mokamas, nutarėme apsigyventi netoliese esančiame miške šalia upės, kurį jau nusižiūrėjome pakeliui į kempingą. Kiek paėję atgal, įlindome į iš pažiūros nepraeinamą mišką. Viduje jis pasirodė visai kitoks. Čia buvo erdvu ir gaivu. Visi tipinių Naujosios Zelandijos medžių kamienai buvo apaugę samanomis, ant šakų kybojo susisukusios lianos, visur vyravo lengva prieblanda, vėsuma ir žalia spalva. Tik kur ne kur pro tankią lapiją medžių viršuje iki žemės prasimušdavo saulės spinduliai. Visa tai sudarė neapsakomai jaukiai mistinę atmosferą. Kadangi norėjome kiek toliau nuo kelio, susiradę tinkamą vietą, persikėlėme per upelį ir kitame krante pradėjome ieškoti, kur galėtume įsikurti. Mus truputį neramino ant medžių kamieno prikalti pėsčiųjų trasos žymekliai, bet, kadangi trasa atrodė seniai nevaikščiota, kiek paėję į šoną įkūrėme stovyklavietę. Visą sekančią dieną beveik be perstojo pliaupė lietus ir drėgnojo lietaus miško stovyklavietė pilnai atitiko savo pavadinimą.

Visą dieną praleidus palapinėje jau norėjosi kiek pajudėti, todėl nutarėme keliauti toliau. Nebenorėjome bristi upeliu ir išlipinėti giliais purvynais tapusiuose jo krantuose, sugalvojome upelį pereiti per jau matytą skersai nukritusį rąstą. Kadangi Gerdai tokius rąstus pereiti sekėsi kiek geriau, ji ėmėsi pernešti daiktus. Atlikusi šį darbą, Gerda sugalvojo truputį pamokyti Sigį, kaip geriau vaikščioti rąstu ir iš didelio rašto išėjo į kraštą, o tiksliau įkrito į vandenį… 🙂 Sigis per upelį sugebėjo perėjo sausai.

Catlins regionas

Išėjus iš miško, atėjome iki artimiausios sankryžos, kur greitai susistabdėme pagyvenusią porelę iš Naujosios Zelandijos ir kartu nuvažiavome pažiūrėti netoliese esančio Purakaunui krioklio. Šis krioklys yra laikomas didžiausiu ir gražiausiu visame Catlins regione, bet, tiesa pasakius mūsų jis labai nesužavėjo. Apžiūrėjus krioklį tie patys žmonės mus nuvežė į Owaka miestelį, kuriame atsidūrėme jau trečią kartą. Šį kartą čia kiek apsipirkome ir ištranzavome toliau. Susistabdėme automobilį, kurio plepus vairuotojas papasakojo apie visus apylinkės matytus objektus ir aprodęs gražiausias pakelės vietas, atvežė mūsų į vietą, kur galėjome įsikurti nakvynei – Tautuku įlanką. Erdvus, gelsvo smėlio paplūdimys su maža sala iš vienos pusės ir dideliu pusiasaliu iš kitos, net ir darganotą vakarą žavėjo savo grožiu. Pakrantėje vešinčios augmenijos prieglobstyje buvo įkurtos patogios aikštelės tinkamos palapinėms ir džemperiams, kurios puikiai apsaugojo nuo stiprių vandenyno vėjų. Buvome tikrai dėkingi mus atvežusiam vairuotojui už tokią gražią stovyklavietę.

Sekantis rytas išaušo taip pat darganotas. Ištaikę langą, kai nelyja, greitai susirinkome daiktus ir iškeliavome. Stovyklavietė buvo netoli pagrindinio kelio, todėl ilgai eiti nereikėjo. Susistabdę mašiną, sužinojome, kad jos vairuotoja su savo anūke kaip tik važiuoja apžiūrėti Katedros urvų (Cathedral Caves), kuriuos pamatyti norėjome ir mes. Tai vieni didžiausių horizontalių pajūrio urvų pasaulyje. Du gale susijungiantys koridoriai sudaro vieną didelį, 190m ilgio urvą. Iš tikrųjų Katedros urvų dydis įspūdingas, tačiau vieta knibždėte knibždėjo turistų ir čia pasidairius 15 minučių, norėjosi judėti toliau.

Curio įlanka

Curio įlanka

Mums pasisekė, kad mūsų vairuotoja planavo važiuoti kaip tik ten, kur ir mes buvome numatę – į Curio įlanką apžiūrėti Fosilijų mišką. Ši vieta, tai uolinė vandenyno pakrantė, kurios akmenyse yra išlikę senovinio miško atspaudai. Pilka pakrantės uola buvo pilna mažų baseinėlių, kuriuose priaugusi gelsvai žalsva vandens augmenija tiesiog atgyvino akmeninę plynę, o vandenyne besiraitančios milžiniškos vandens žolės atrodė kaip gyvos. Negana to, šiuose spalvotuose akmenų laukuose perėjo pingvinai, kuriuos čia pirmą kartą ir pamatėme. Nors ši vieta taip pat turistinė, tačiau visa savo atmosfera ji mums patiko labiausiai.

Apžiūrėję Cario įlanką, atsisveikinome su mus pavežusia vairuotoja ir žvyrkeliu nukulniavome kitos mus dominančios vietovės link. Norėjome pabuvoti piečiausiame Pietinės salos dalyje – Slope Point. Tik šiek tiek paėję, netrukome susistabdyti vokiečių porelę, kuri mus nemažai pavėžėjo. Paskutiniuosius kilometrus iki Slope Point teko įveikti pėsčiomis. Reikia paminėti, kad visoje pietinėje pakrantėje pučia stiprūs, viena kryptimi vyraujantys vėjai, dėl to visi medžiai pakrypę į vieną pusę. Apsilankę piečiausiame ne tik salos, bet ir visos savo kelionės taške, pėstute nuėjome į netoliese esantį nemokamą kempingą.

Mesti burtai ir netikėti nuklydimai

Bevardžiais keliukais beklaidžiojant. Avyčių kalnas

Bevardžiais keliukais beklaidžiojant. Avyčių kalnas

Sekanti diena, kaip taisyklė šiame regione, išaušo apsiniaukusi ir ne ką mažiau vėjuota. Iki pagrindinio kelio priešaky buvo keliasdešimt kilometrų menko judėjimo žvyrkelio, todėl pradėjome judėti kiek įmanoma anksčiau. Nepaisant to, greitai susistabdę pakeleivingą kemperį, neužilgo atsidūrėme žvyrkelių sankryžoje. Vienu keliu lyg ir buvo šiek tiek didesnis judėjimas, tačiau kitas kelias dvigubai trumpesnis. Niekaip negalėdami apsispręsti, pirmą kartą kelionėje metėme monetą. Burtai lėmė pasirinkti trumpesnį kelią. Vos spėjus juo pažingsniuoti gal šimtą metrų, kai mums sustojo automobilis, kuris sutrumpino trumpąjį kelią perpus. Likusius 5 kilometrus iki Tokanui miestelio teko įveikti pėsčiomis.

Stipriame vėjyje pastovėję gerą valandą, pagaliau susistabdėme taip pat keliaujančią jaunų vokiečių porelę. Su jais užsiplepėję praleidome kelių sankryžą, kurioje norėjome išlipti. Ką gi, teko rinktis kitą kelią, tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą… Mažo judėjimo kelyje paėję apie 4 kilometrus pėsčiomis, susistabdėme visureigiu namo važiuojantį Philą. Pažadėjęs vėliau pavėžėti iki reikiamo kelio, jis pakvietė trumpam į savo namus išgerti arbatos. Ten susipažinome su draugiška jo žmona Marion ir trumpa arbatos pertraukėlė užsitęsė iki keturių valandų abipusiai įdomaus pokalbio. Tada šeimininkai nutarė nebeleisti mums tą dieną tranzuoti ir patys pasiūlė mus nuvežti ten, kur mums reikia. Mums tikrai labai pasisekė, nes jau vakarėjo ir lauke vėjas buvo toks, kad važiuojantis automobilis nuo vėjo gūsių gan stipriai susimėtydavo. Nuo savo namų nuvežę apie 60 km, rūpestingi žmonės išleido mus gražioje „Monkey Island“ nemokamoje stovyklavietėje, kur ant vandenyno pakrantės, tarp specialiai susodintų augalų, buvo galima pasislėpti nuo vėjo. Vandenyno pakrantėje vėjas buvo toks, kad galima kone gulėti ant jo gūsio, o vaizdas tiesiog kerėjo: visai netoli kranto stūksojo mažutė „Beždžionių“ (Monkey Island) vadinama sala, o per visą, kiek akis tik užmato vandenyno plotą lūžo milžiniškos bangos, kurios ilgais plokščiais liežuviais toli slinko į sausumą. Pro kiek prasiskleidusius lietaus debesis, išlindusi vakarinė saulutė, viską nudažė sodriomis spalvomis. Atsigrožėję saulėlydžiu, užuovėjoje pasistatėme palapinę.

 

Reklama

Įrašo “Naujoji Zelandija I dalis” komentarai: 2

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s