Australija II dalis

Per Nularboro dykumą

Pailsėję Esperance vėl susiruošėme į kelią. Per dieną nusigavome į Norseman miestelį, kuris yra paskutinė didesnė gyvenvietė prieš 1000 km plytinčią Nularboro dykumą. Miestelyje pasipildėme savo maisto ir vandens atsargas ir susiradę nuošalią vietą pakelės miške įsikūrėme nakčiai. Sekančią dieną kuo skubiau susiruošėme ir stojome tranzuoti. Nors automobilių kelyje buvo nedaug, tačiau žinojome, kad tie kas sustos, greičiausiai mus perveš per visą dykumą, nes važiuojant šiuo keliu išsukti nėra kur, o sustoti ilgesniam laikui nėra ko. Taigi kantriai laukėme savo vežėjo, o laukti reikėjo apie 5 h! Tai ilgiausiai trukęs mūsų tranzavimas šioje kelionėje. Nors automobiliai mums nestojo, tačiau tranzuodami kelyje nesijautėme vieni. Mus mielai kalbino iš miestelio dviračiais atvažiavęs australas, o taip pat įdomiai pabendravome su atsipūsti sustojusiu italų keliautoju, kuris jau du metus dviračiu važinėja po pasaulį ir šia transporto priemone nutarė įveikti Nularboro dykumą! Taip betranzuojant pro mus pravažiavo du visureigiai, tačiau neužilgo jie apsisuko ir grįžo atgal mūsų paimti! Tai buvo vokiečiai, kurie šioje kelionėje dažniausiai mus gelbėjo iš kelyje susidariusių keblių situacijų. Du vaikinai ir trys merginos keliavo po Australiją ir šiuo metu skubėjo į Adelaidės miestą. Žinoma, mums buvo pakeliui, taigi sutalpinę savo bagažą lengviau atsipūtėme ir užėmėme visą laisvą vieno visureigio galinę sėdynę. Tą dieną važiavome iki sutemų, o nakvynei sustojome specialiai tam įrengtoje aikštelėje. Vakarieniaudami išsikalbėjome su mus pavežusiais vokiečiais ir nutarėme verčiau pinigais prisidėti už kurą, nei dykumoje stabdyti kitą automobilį. Per sekančias dvi dienas pravažiavome visą dykumą.

Su šia linksma kompanija per dvi su puse dienos įveikėme apie 2000 km, įskaitant Nularbor dykumą.

Nularboro dykumoje nėra atviro smėlio kaip Sacharoje. Net ir skurdžiausioje vietoje ji apaugusi kietos žolės kuokštais ar dygiais krūmais. Buvo įdomu stebėti kaip per dvi dienas keičiasi augmenija – aukšti, tankūs miškai pamažu žemėja ir retėja kol galiausiai lieka tik padriki, sausi krūmeliai, kuriuos važiuojant toliau vėl po truputį pakeičia žali ir aukšti medžiai. Nularboro dykumoje teko važiuoti visoje Australijoje ilgiausia tiesaus kelio atkarpa, kuri be menkiausio posūkėlio driekiasi apie 145 km.

Įveikę dykumą nakvynei apsistojome jau civilizacijoje – Kimba miestelyje, kur ir išsiskyrėme su mus pavežusiais vokiečiais. Kartu pavakaroję ryte kiekvieni patraukėme savo keliais. Per dieną mes pasiekėme Port Augusta ir išėję už miesto nakvynei įsikūrėme senoje upės vagoje. Sekančią dieną nesunkiai pasiekėme Adelaidę ir iš ten autostrada judėjome toliau. Mums pasisekė, kad sustojusi pavežti jauna mergina pasiūlė mažesniais keliukais pravežti per autentiškus Australijos miestelius. Išsukus iš autostrados atsivėrė nuostabūs vaizdai – vešlia, sodriai žalia žole apaugusios kalvos, pridengtos aukštų medžių vainikais ir tarp tų kalvų serpentinais vingiuojantis kelias, kuriuo važiavome. Atsisveikinę su mus pavežusia mergina į autostradą nutarėme nebegrįžti, o vaizdingu kraštovaizdžiu keliauti toliau. Vietinio žmogaus pavežti nakvynę suradome šalia kelio esančioje aikštelėje su gražiu vaizdu į kalvotas ganyklas. Vakarinės saulės nutviekstos žalios lankos atrodė stebuklingai!

Svečiuose pas nestandartinę šeimą

Nuostabi Marko ir Charlene šeima.

Nuostabi Marko ir Charlene šeima.

Per kitas dvi dienas pasiekėme Mount Gambier miestelį. Čia kiek pasipildę maisto atsargas pėstute išėjome ieškoti tinkamos vietos nakvynei. Vakarėjant tranzuoti mums nesisekė, o išėjus už miesto, kaip tyčia vis tęsėsi ir tęsėsi privačių valdų tvoros. Tą vakarą pėstute nukulniavome gerus 20 km, kol jau beveik sutemus net nestabdomas prie mūsų sustojo automobilis. Jaunas vyras su dviem vaikais pakvietė mus važiuoti kartu ir pernakvoti jų namuose. Sutikome. Kiek pavažiavę asfaltuotu keliu išsukome į miško keliuką ir neilgai trukę pasiekėme Marko (toks buvo vairuotojo vardas) namus. Ten susipažinome su žmona Šarlin ir dar trimis jų vaikais. Su miško vidury gyvenančia didele, labai draugiška ir nestandartine australų šeima buvo lengva ir paprasta bendrauti, todėl nutarėme su jais praleisti dar vieną dieną. Markas puikiai žino Lietuvą, nes jis su vyresniaisiais sūnumis žaidžia krepšinį. Mums teko pabuvoti ir pasirgti vienose jų varžybose. Buvo visai smagu kitame pasaulio gale gyvai stebėti krepšinį! Mums taip pat labai patiko Marko ir Šarlin nepriklausomas gyvenimo būdas. Šeima didžiąją savo sunaudojamų resursų dalį pasigamina patys – elektrą gamina ant stogo sumontuotos saulės baterijos, vanduo yra sukaupiamas didžiulėse cisternose lietaus sezono metu, pagrindiniai produktai (kiaušiniai, pienas, daržovės) yra užauginami savame nedideliame ūkyje. Labiausiai iš pradžių mus nustebino tai, kad šeima savo penkias atžalas moko namuose, tačiau pabendravę su vaikais pamatėme, kad tokių mandagių, lengvai bendraujančių ir protingų vaikų dar reikia paieškoti. Vadinasi, kai yra išmanantys tėvai, namų mokykla yra ne trūkumas, o privalumas.

Markas pagal profesiją yra ekologas ir savarankiškai įgyvendina su gamtosauga susijusius projektus. Labiausiai jam patinka atkūrinėti pelkes. Teko matyti sėkmingai įgyvendintą projektą, kur į kadaise nusausintas pievas buvo vėl grąžintas vanduo. Į vandenyno pakrantėje atkurtą pelkę su vandeniu grįžo ir gyvybė – visur čiauškėjo ir perėjo įvairiausi vandens paukščiai, šokavo čia atsigerti atėjusios mažosios pelkinės kengūros. Šioje pelkėje vos už pusmetrio nuo mūsų pamatėme labai nuodingą Australijos tigrinę gyvatę, o pakeliui į pelkę teko pačiupinėti ir echidną. Markas mielai mums aprodė gražiausius apylinkės gamtos kampelius, nuo vieno iki kito, kaip tikras ralistas, greitai praveždamas lig juosmens išaugusia žole apžėlusiais miško keliukais.

PM_AU 0047Sekančios dienos ryte dar keletą valandų baidarėmis paplaukiojome po Marko nuosavose žemėse atkuriamą pelkę. Buvo gera vėl paimti irklą į rankas! Pasiirsčius Markas mus pavežėjo iki didesnio kelio ir ten atsisveikinę vėl pradėjome tranzuoti. Šįkart ant kelio užtrukome visai neilgai. Pastovėjus vos 10 min mums sustojo pagyvenusi moteris Roz, kuri pavežė iki pat Geelong miesto ir apnakvindino savo namuose. Būdami pas Rozą susiskambinome su lietuviu Linu iš Melburno, kuris sekančią dieną atvažiavo mūsų pasiimti.

Su Linu pirmiausiai nuvažiavome į miške esančią jo tėvų senosios sodybos vietą. Čia vos už kelių metrų nuo mūsų pamatėme gyvą koalą! Pilkas tingus žvėriukas neskubėdamas lipo į medį, o mums prisiartinus tik pastatė ausis ir susidomėjęs sekė žvilgsniu. Linas mums taip pat aprodė stačiais skardžiais besibaigiančią vandenyno pakrantę ir „dvylika apaštalų“ – vandenyje stovinčių kalkakmeninio pirštų. Vaizdas tikrai įspūdingas! Apžiūrėję gamtos grožybes patraukėme į Melburną, į Lino namus, kur ir planuojame ilgiau apsistoti.

Loch Ard Gorge pakrantė.

Loch Ard Gorge pakrantė.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s