Iranas mūsų akimis (Epilogas)

Artimuosiuose rytuose yra šalis, kuri kadaise buvo garsi ir galinga imperija bei kultūros centras, o šiomis dienomis žmonės iš bet kurio pasaulio kampelio jos pavadinimą sieja su blogio ašimi. Tai – Iranas, savita ir labai įdomi šalis tiems, kas nori pamatyti kitą, ne vakarietišką kultūrą. Persijos palikuonė šiuo metu valdoma islamo religinių vadovų, moterys čia dangstosi čadromis, gatvėmis, rodos, be jokių taisyklių važinėja daugybė senų automobilių, metai šalyje skaičiuojami 621 m. vėliau nei daugumoje pasaulio valstybių, o ir savaitgalis čia ketvirtadienis ir penktadienis! Tačiau apie viską iš eilės.

Iranas buvo viena iš mūsų svajonių šalių, kurią šioje kelionėje būtinai norėjome aplankyti. Paskutiniu metu viso pasaulio žiniasklaida apie šią islamiškąją respubliką mirgėte mirga negatyviomis naujienomis. Daugelis mūsų ketinimą ten praleisti mėnesį laiko, švelniai tariant, vadino labai drąsiu sprendimu, tačiau mūsų žinių šaltiniai apie Iraną buvo ne tik žiniasklaida, bet ir jame pabuvoję keliautojai, kurie visi iki vieno liudijo apie ypatingą šalies atmosferą ir be galo svetingus vietinius žmones. Nutarėme viską pamatyti savo akimis.

Mums, nebuvo lengva iš karto susiprasti Irano regionų skirtumuose, mat ši šalis kaip penki rankos pirštai ir visi jie skirtingi. Nors maždaug prieš trisdešimt metų įvykdyta islamiškoji revoliucija skelbia apie vieningą religiją bei taisykles, tačiau Irano žemėje istoriškai susiklostė apie dešimt skirtingų etninių-kultūrinių regionų, kuriuose gyvenantys žmonės turi savitą kalbą ar jos dialektą, požiūrį į religiją ir savosios tapatybės supratimą. Irane mes praleidome mėnesį ir keliavome po du etninius regionus (šalies šiaurės vakaruose esantį Irano Azerbaidžaną ir Persijos regioną, esantį centrinėje šalies dalyje). Išmokę pirmuosius kelionei reikalingus farsi (persų) kalbos žodžius, iš pradžių Irano Azerbaidžane niekaip negalėjome susikalbėti su vietiniais žmonėmis ir tik pasiekę Persijos regioną pagaliau išgirdome bendrinę kalbą ir galėjome bent kiek pritaikyti savo žinias. Irano Azerbaidžane aiškiai jaučiama Turkijos kultūrinė įtaka. Nors visoje šalyje farsi kalba priimta kaip bendrinė, tačiau šiame regione žmonės tarpusavyje dažniausiai kalba turkiškai su savitu dialektu. Jei čionykštį gyventoją pavadinsi persu, jis gali ir įsižeisti! Dėl didelių kalbos skirtumų regionuose, bei mums neįprasto arabiško raidyno, per mėnesį išmokome tik pagrindinius farsi kalbos žodžius, bei teko gerokai paplušėti, kol pradėjome skaityti ir rašyti.

Irano pasienyje mus perspėjo, kad norint čia keliauti turi mokėti farsi, turkų, arba arabų kalbą, kitaip bus sunku bendrauti, tačiau tik įvažiavę į šalį buvome nustebinti vietinių žmonių anglų kalbos žiniomis. Dažnoje iraniečių šeimoje atsiras bent vienas asmuo neblogai kalbantis angliškai. Šios kalbos vaikai mokomi mokykloje, tačiau dėl nepakankamos mokslų kokybės, gana dažnai tėvai savo atžalas papildomai leidžia į privačius anglų kalbos kursus, kurie duoda tikrai neblogus rezultatus. Didesniuose šalies miestuose netgi pagyvenę žmonės gana gerai išmano šią užsienio kalbą.

Vietiniai puikiai žino, kad užsienyje Iranas minimas kaip pavojinga teroristų šalis, todėl, norėdami sugriauti stereotipus, labai rūpinasi tuo, kad atvykę užsieniečiai susidarytų kuo geresnę nuomonę apie jų šalį. Nepritardami savo valdžios veiksmams, jie kalba tik apie taiką ir norą palaikyti gerus santykius su visomis tautomis. Dėl tokio požiūrio, svetimšaliams Irane yra saugu, nes tiek vietiniai, tiek griežta šalies policija stengiasi padėti ir apsaugoti juos nuo galimų pavojų.

Iranas yra artimieji rytai ir čia galioja daugybė savitų taisyklių, kurios, mums europiečiams nėra įprastos. Pirmiausiai, įvažiavus į Iraną iš 2012-ųjų patekome į 1391-uosius metus, nes šioje šalyje naudojamas ne mums įprastas Grigaliaus, o iraniečių kalendorius. Oficialus iraniečių laisvadienis yra penktadienis, o darbo savaitė prasideda šeštadieniu. Ši šalis yra vienintelė islamiškoji respublika, todėl daugelyje gyvenimo sričių taisykles diktuoja islamo religija, net ir tuo atveju, jei esi netikintis ar kitos religijos atstovas.

Po 1979 m. islamiškosios revoliucijos, Irane susiklostė įdomi santvarka – teokratinė respublika su viešaisiais rinkimais. Šalyje kas ketverius yra renkamas prezidentas, tačiau įtakingiausias asmuo Irane yra Revoliucijos vadas, iraniečių vadinamas tiesiog lyderiu, kuris išrenkamas iki gyvos galvos. Lyderis turėtų rūpintis religiniais reikalais, tačiau jo įtaka jaučiama daugelyje valstybės bei žmonių gyvenimo sričių. Visos Irano gatvės, viešosios įstaigos ar netgi kavinės, mirgėte mirga plakatais bei paveikslais su lyderio atvaizdu, todėl net ir atvykėliui šio žmogaus svarbos nepastebėti neįmanoma.

Iranas išskirtinis dar ir tuo, kad tai vienintelė tarp islamo šalių, kurioje yra oficiali šiitų islamo pakraipa. Jau pirmosiomis viešnagės dienomis pastebėjome, kad skirtingai nei sunitai Turkijoje,  Irane meldžiasi ne penkis, o tik tris kartus per dieną. Be to šalyje priimta, kad iš netoli gyvenamųjų namų esančių mečečių triukšmauti negalima, todėl retai išgirsi kvietimą maldai.

Dar prieš įvažiuojant į Iraną reikėtų žinoti, kad čia yra giežtos aprangos taisyklės, kurių net ir atvykėliai turi laikytis. Pagal islamišką tradiciją moteris privalo plaukus slėpti po skara, bei dengti visą savo kūną, išskyrus veidą, pėdas ir plaštakas. Moterų vilkimi drabužiai turi būti laisvi, kad kuo mažiau išryškintų kūno siluetą. Būtent dėl šios priežasties ant viršutinių rūbų yra dėvimos čadros – audinio gabalas į kurį moteris įsisupa ir galus prilaiko ranka. Irane čadra visoms be išimties privaloma tik mečetėje arba besimeldžiant, o kasdieniniame gyvenime dėvėti ją ar ne yra asmeninis pasirinkimas. Vyrams Irane privalu vilkėti ilgas kelnes. Teko ir mums prisilaikyti šių aprangos reikalavimų. Iš pradžių buvo labai neįprasta tokiame karštame klimate drabužiais dengti visą kūną, tačiau ilgainiui apsipratome, juolab, kad tai buvo gera apsauga nuo negailestingos Irano saulės spindulių. Natūralu, kad šiek tiek laiko praleidus tokį aprangos būdą propaguojančioje visuomenėje ir patys perimame šias taisykles. Netyčia nuslydus plaukus dengiančiai skarai ant pečių, dėl susmigusių į tave aplinkinių žvilgsnių, pasijunti kone nuoga ir tučtuojau puoli dangstytis. Mums didelių problemų nesudarė, tačiau visgi visą gyvenimą taip rengtis nesinorėtų.

Dėl islamiško fanatizmo ir diktatūros sumetimų paprastų iraniečių gyvenimą riboja daugybė draudimų. Irane moterims uždraustas viešas solinis dainavimas ir viešai važinėti dviračiu (nors teko ne kartą matyti moteris važinėjančias dviračiais). Bet koks alkoholio vartojimas šalyje netoleruojamas. Tris kartus asmenį pagavus girtaujant, jam gresia mirties bausmė. Mirties bausmė taikoma ir už svetimavimą ar išprievartavimą, o už nesantuokinius lytinius santykius – fizinės bausmės. Gatvėje susikibusius rankomis vyrą ir moterį policija turi visas teises sustabdyti ir pareikalauti dokumentų, įrodančių jų tarpusavio santykius. Jei jie nėra sutuoktiniai ar giminės, tuomet gresia administracinės baudos. Pagal islamiškas tradicijas negiminingi priešingų lyčių atstovai negali net vienas prie kito prisiliesti, todėl paspausti ranką pasisveikinant ar atsisveikinant irgi yra draudžiama!  Kaip amoralių žinių skleidėja palydovinė televizija ir neislamiškas internetas taip pat yra draudžiami. Ne iranietiškų televizijų žinių kanalų darbas trikdomas siunčiant valstybinius trukdžius, o Facebook, gmail ir kitokių užsienio šalių internetinių svetainių prieigos blokuojamos valstybės sukurtais internetiniais filtrais. Islamiškoje respublikoje uždraustos ir kortos, nes jos skatina azartiškumą. Visų šių taisyklių laikymąsi prižiūri specialus policijos padalinys – moralės policija.

Keliaudami po Iraną supratome, kad didžiausias šios šalies turtas yra ne istoriniai pastatai, ne gamta, o žmonės. Nors šiuo metu šalies ekonomika prasta ir vyrauja daugybė tabu, tačiau bendraujant su paprastai žmonėmis jaučiasi vidinė jų kultūra – senosios Persijos civilizacijos palikimas. Iraniečiai, tiek vyrai tiek moterys, mums pasirodė gražesnių bruožų nei turkai, makiažas bei apranga daug skoningesnė, mažiau „pigių“ blizgučių. Irano žmonės labai draugiški, daug bendraujantys ir smalsūs. Pamatęs svetimšalį dažnas vietinis stengiasi anglų kalba bent pasisveikinti. Jei vienas koks drąsesnis vietinis užkalbino užsienietį, tai po kelių sekundžių aplink besišnekučiuojančiuosius susirenka didžiulis būrys smalsuolių, kurie nors ir nieko nesuprasdami atidžiai klausosi. Iraniečiai patys mėgsta fotografuotis, o gatvėje pamatę svetimšalį nesidrovėdami prašo nusifotografuoti kartu. Keliaudami po šią šalį sulaukėme tiek daug tokių pasiūlymų, kad galėjome pasijausti kaip kokios visų geidžiamos garsenybės!

Bendraujant su angliškai nekalbančiais vietiniais, kaikuriuos dalykus galima aiškiai suprasti ir be žodžių. Kaip ir daugelis rytiečių Irano žmonės turi aiškią kūno kalbą, kuri puikiai papildo išsakytus žodžius ir atsakymo prasmėje nepalieka jokių abejonių. Pavyzdžiui, jei iranietis sako galutinį „griežtą ne“, jis tiesiog nukerta orą ranka ir ryžtingai kilsteli galvą. Tokiu atveju suprasdavome, kad ginčytis net neverta. Labai įdomiai iraniečiai sako „paprastą ne“ – jie čepteli ir kartu su garsu staigiai šiek tiek kilsteli galvą į viršų.

Pagal islamišką tradiciją vyrai prie moterų negali net prisiliesti, tačiau fizinis kontaktas tarp vyrų yra labai dažnas ir normalus dalykas. Diskutuojant vyrai nieko nesidrovėdami deda vieni kitiems rankas ant kelių, o du rankomis susikabinusius vyrus ramiausiai sau vaikštinėjančius gatve Irane galima pamatyti gana dažnai. Priešingai nei Europoje toks vyrų elgesys yra nieko daugiau kaip tik draugiškumas. Mums, žmonėms iš konservatyvios rytų Europos, tai buvo vienas didžiausių kultūrinių šokų Irane, kurį nugalėti ir suprasti užtruko šiek tiek laiko, ypač Sigiui. 🙂

Iraniečiai labai lengvai ir nuoširdžiai ką tik sutiktus svetimšalius kviečiasi į savo namus pietus ar nakvynei ir gana dažnai labai nuliūsta, jei svečias jo namuose gali paviešėti tik dieną ar dvi. Svečias Irane yra labai gerbiamas ir jam rodomas didžiulis dėmesys. Šeimininkas savo namuose svečiams neleidžia nieko dirbti (kad ir po pietų nunešti lėkštes į praustuvę), mielai aprodo savo miesto įžymias vietas ir tikrai pasistengia sumokėti už viską, ko tik prireikia (pvz.: už interneto kavinę ar dantų pastą). Svečiai yra supažindinami su šeimininkų draugais ir giminėmis, todėl viešint pas iraniečius mes dažnai jautėmės kaip šeimos nariai.

Kaip ir daugelyje rytų šalių Irane šeima yra vienas svarbiausių dalykų. Praeityje šeimoje buvo daug vaikų, todėl iranietiška giminė gana plati. Nors šiomis dienomis valstybė skatina kuo didesnį gimstamumą, tačiau dabartinė karta retai kada turi daugiau kaip du vaikus, nes tiek vyrai, tiek moterys dirba ir turi daugiau asmeninių interesų, todėl nebenori visą laiką praleisti namuose auginant didelį būrį vaikų. Taip pat žmonės nori gyventi geriau ir supranta, kad didesniam vaikų skaičiui reikia didesnio išlaikymo išlaidų. Nepaisant to dabartinė Irano visuomenė gana jauna. Pagal statistiką daugiau kaip pusė šalies gyventojų yra jaunesni nei 35 m. amžiaus. Iš dalies dėl islamiškų tradicijų, iš dalies dėl stiprių ryšių šeimoje Irane yra priimta, kad, nepaisant amžiaus ir savarankiškumo, viengungiai vaikai gyvena su tėvais. Gana dažnai, jei leidžia galimybės, net ir sukūrę savo šeimas vaikai pasilieka gyventi tėvų namuose. Net ir labai turtingi žmonės verčiau stato kelių aukštų namus, kur kiekviename aukšte gyvena vaikų sukurtos šeimos, nei keletą atskirų namų. Labiausiai mus nustebino tai, kad Irane yra gan dažnos vedybos tarp pusbrolių. Tai, kas Europoje visiškai nepriimtina, čia, pasirodo, jau nuo senų laikų yra normalus dalykas, nes pagal Šariato teisę tokios santuokos yra leidžiamos. Net ir šiais laikas Irane vis dar įmanoma daugpatystė, t.y. vienas vyras gali turėti kelias žmonas, tačiau tai jau gana reti atvejai. Įdomu, kad šioje šalyje galima sudaryti laikiną santuoką, kurios trumpiausia trukmė yra pusvalandis. Pasibaigus tokios santuokos laikui, ji nutrūkta automatiškai, be jokių papildomų teisinių veiksmų. Keistas būdas islamiškoje šalyje įteisinti partnerystę!

Keliaudami po šalį pastebėjome, kad religiškai ir kultūriškai Irano visuomenė yra tokia nevienalytė, kad netgi to paties etninio regiono skirtinguose miestuose vyrauja skirtingos nerašytos taisyklės. Tai, kas vieno miesto žmonėms atrodo kaip svajonė, kitame gali būti kasdienybė (pvz.:  Esfehane moterys net negali pasvajoti apie važiavimą dviračiu, kai vos už 500 kilometrų esančiame Širaz mieste savo akimis matėme ne vieną merginą važinėjančią dviračiu). Nevienalytiškumas pastebimas tiek viešame, visiems matomame, tiek ir asmeniniame gyvenime. Vienur viešumoje merginos dėvi kiek galima aptemptus, ryškiaspalvius drabužius ir plaukus vos dengia siaurute skara, kai kitur, visame mieste, moterys vaikšto apsisiautusios juodomis, žemę siekiančiomis, beformėmis čadromis. Priklausomai nuo įsitikinimų netgi privačiame gyvenime vieni vyrai nesidrovėdami spaudžia ranką svetimai moteriai, kai kiti mandagiai atsisako tai daryti, o liberalesnės moterys, tik įžengusios į namus, nepaisant svetimų vyrų buvimo, iškart nusimeta skaras, kai tuo tarpu kitos visą laiką būna net į čadrą įsisupusios. Dėl tokių ryškių skirtumų pradėjus bendrauti su ką tik sutiktais žmonėmis neiškarto žinai kaip elgtis. Irane negali taikyti nė vienos griežtai deklaruojamos taisyklės visiems. Teko stebėti ir taikytis bendravimo eigoje.

Nors Irano visuomenė labai nevienalytė, tačiau nesutikome nė vieno žmogaus, kuriam patiktų dabartinė šalies valdžia. Piliečiai net nebeeina į rinkimus balsuoti, nes yra įsitikinę, kad rinkimų rezultatai vis tiek bus sufalsifikuoti valdančiųjų naudai. „ Irano žmonės yra tarp dviejų ugnių – vakarai nori mūsų naftos ir naudingų iškasenų, šalies valdžia nori to paties, bet niekam nerūpi paprasti žmonės ir kaip jie gyvena“ – mums sakė draugas Saber. Visose gyvenimo srityse saistomi daugybės taisyklių žmonės puikiai supranta fanatizmo absurdiškumą ir ilgainiui išmoko tas taisykles apeiti. Nors satelitinė televizija uždrausta, neradome nė vienos šeimos, kuri jos neturėtų. Iraniečiai puikiai žaidžia kortomis, tiesa, žaisdami parkuose „viena akim“ stebi ar nepasirodys policija. Nors Facebook, o visai neseniai  ir gmail elektroninis paštas yra uždrausti, tačiau išmanus jaunimas turi specialias programas, kurios lengvai atblokuoja draudžiamus puslapius. Norinčios dainuoti merginos slapta įrašinėja kompaktinius diskus ir platina juos savo pažystamiems. Mums patiems su iraniečiais draugais teko gerti alkoholį miesto centre, tiesa, paslapčia, kad niekas nesuprastų. Taigi, nepaisant griežtų bausmių, vieni žmonės gamina, o kiti perka ir vartoja tai, ko jiems norisi. Jaunimas, kurie gimė jau islamiškoje respublikoje, naršo internete, žiūri satelitinę televiziją ir nenori gyventi tokiame taisyklių suvaržytame Irane, koks jis yra dabar. Pastebėjome, kad šiuo metu šalyje jaučiamas šioks tos laisvėjimas – jei prieš dešimt metų moralės policija bausdavo marškinių rankoves pasiraitojusius vyrus, tai šiuo metu vyrai laisvai gali vilkėti trumparankovius marškinėlius. Jaunos merginos dėvi kiek galima labiau aptemptus drabužius, o skaros, kurios turėtų dengti visus plaukus, vos kabo ant viršugalvyje surišto kuodo. Šiek tiek pasisaugodami moralės policijos, jaunimas vis tiek vaikšto į pasimatymus. Viena iš visuomenės laisvėjimo priežasčių yra žemyn besiritanti Irano ekonomika. Valstybės biudžete mažėja pinigų ir ji nebegali išlaikyti didelio būrio tvarkos prižiūrėtojų, o mažėjant prižiūrėtojų visuomenė po truputį pradeda elgtis savaip.

Patys iraniečiai sako, kad jie nėra laisvi, tai ypač savo darbe jaučia menininkai ir mokytojai. Dėl islamo religinių draudimų menininkai negali vaizduoti nuogo žmogaus kūno, o ypač moters, todėl, kaikuriais atvejais, praranda laisvą išraiškos formą. Darbai kuriuose menininkas neriboja savęs valstybinėmis taisyklėmis yra rodomi užsienyje arba tik siauram žmonių ratui Irane. Visame pasaulyje garsūs ir apdovanojimus pelnę iranietiški kino filmai, savo šalyje yra uždrausti ir žiūrimi tik nelegaliai kopijuojant. Mokytojai Irane turi mokyti pagal  valstybės išleistus vadovėlius, nors jų profesinės žinios ir asmeninė nuomonė apie vadovėlyje pateiktus dalykus yra visai kitokia. Skirtingai nei menininkai, mokytojai net ir siaurame rate negali reikšti savo nuomonės ir kiekvieną dieną tenka mokyti vaikus to, su kuo jie nesutinka.

Iraniečiam nepatinka, kad islamiškoji valdžia kišasi ir į tai, kas turėtų būti tik šeimos reikalas. Jaunimas dažnai nori rengtis savaip ir turėti merginas bei vaikinus, o tėvai, suprasdami galimas rimtas pasekmes ir norėdami apsaugoti savo vaikus griežtai jiems visa tai draudžia. Atsitinka taip, kad vaikai vis tiek daro savaip ir turi slėptis bei meluoti netgi artimiausiems savo giminaičiams. Net ir šiomis dienomis ne visi tėvai žino, kad jų atžala artimiau bendrauja su priešingos lyties atstovu. Taip atsiranda tarpusavio nepasitikėjimas, kurį iraniečiai norėtų išsispręsti be valdžios kišimosi.

Vietiniams žmonėms išvažiuoti iš Irano yra gana sudėtinga. Neatlikę karinės tarnybos jaunuoliai neturi net paso, o norint gauti vizą į vakarų šalis turi įrodyti, kad po viešnagės grįši atgal į Iraną.

Jei įvyktų taip, kad vieną dieną būtų panaikintos laisvą pasirinkimą varžančios taisyklės, tai Irane ne viskas būtų taip paprasta. Daugybė suvaržymų yra pagrįsti religija t.y. tikėjimu, o pastarasis keičiasi labai sunkiai ir negreitai. Irano visuomenė yra tokia daugiaplanė ir skirtinga, kad kaikurie žmonės jaučiasi persais, kuriems islamas buvo įdiegtas kalaviju, todėl aprangos cenzūra ir kaikurios kitos religijos nustatytos taisyklės jiems yra nepriimtinos, kiti žmonės yra tikri musulmonai ir savo aprangos nekeistų. Dėl tokių kultūrinių skirtumų pokyčiai Irane būtų sudėtingi. Keliaujant po šią šalį bendra atmosfera mums kažkuo priminė paskutiniuosius Tarybų Sąjungos gyvavimo metus, todėl atrodo, kad Irane greitai turėtų būti didelės permainos.

Pagal Irane galiojančią Šariato teisę moteris visgi yra nelygiavertė vyrui. Šiuo metu situacija po truputį keičiasi. Jei praeitoje kartoje beveik visos moterys buvo namų šeimininkės ir augino vaikus, tai dabartinės kartos merginos dažniausiai studijuoja universitetuose, o po studijų dirba. Šiomis dienomis moterys veiklios ir aktyvios. Jaunose šeimose žmonos nuomonės yra paisoma, o kaikuriais atvejais jos pasirodo daug sumanesnės už savo vyrus. Galbūt toks moterų aktyvumas prisidėjo ir prie daugpatystės nykimo. Nors faktiškai moterys tampa savarankiškesnės, tačiau teisiškai jos lieka labai pažeidžiamos. Irane yra nemažai aktyvių politikių ir dvi moterys yra dabartinėje valdančiojoje vyriausybėje, tačiau tapti prezidente moteriai praktiškai neįmanoma. Laisvai interpretuodami šalies konstituciją žiuri nariai, kurie yra vyrai, tiesiog atmeta pretendenčių kandidatūras. Reikia pripažinti, kad iki šiol šalyje sprendimus priima tik vyrai. Nelygybė jaučiama ir iš religinės pusės. Pagal islamą moters kūnas yra daug patrauklesnis nei vyro, todėl jai taikoma didesnė tiek aprangos, tiek ir įvairių užsiėmimų cenzūra. Moteris apdengima ir suvaržoma tam, kad vyrams nekiltų netinkamų minčių, tačiau moterų mintimis nesirūpinama. Matydami tik į čadras įsisupusia moteris vyrai agresyvėja, moterys įtikinamos, kad jei jos dėvės čadras, bus saugios. Tai uždaras ratas. Dėl šių priežasčių vienai ar dviems moterims keliauti po Iraną tranzuojant ir gyvenant palapinėje nebūtų labai saugu, tačiau naudojantis viešuoju transportu ir viešbučių paslaugomis didesnių problemų iškilti neturėtų.

Irano gamta gana skurdi, o oras sausas. Beveik visoje šalyje vyrauja smėlynai, dykvietės ir neaukšti, pliki kalnai. Tik šiaurinėje dalyje, prie Kaspijos jūros, kur yra pakankamai drėgmės auga vešlūs miškai. Dažniausiai važiuojant iš vieno miesto į kitą pakelėse matosi tik išsausėjusi žemė ir kelio dulkes, o žali medžių ruoželiai byloja apie nedidelę gyvenvietę. Pravažiuojant teko matyti ir tokių kaimų, kur nėra nė vieno žalio medžio, o namų sienos drėbtos iš vietinio molio ir šiaudų mišinio ir todėl visiškai susilieja su aplinkos smėlynais.

Tik įvažiavę į Iraną supratome, kad tai Azija, nes iškart susidūrėme su šiam regionui būdingu eismu. Čia, miesto gatvėmis viršydami greitį automobiliai važinėja tarp eilių apie savo pirmenybę parnešdami garsiniu signalu, o tarp jų nardo net po tris ant vienos transporto priemonės susėdę bešalmiai motociklininkai. Pereiti gatvę Irane yra nemažas iššūkis. Nors už pėsčiojo partrenkimą yra taikomos didžiulės bausmės ir nepatenkintas partrenktasis turi teisę kaltininką pasodinti į kalėjimą, tačiau pėsčiųjų perėjų šioje šalyje yra visiškai nepaisoma. Einant per gatvę tenka nardyti tarp kartais net greičio neprimažinančių transporto priemonių.

Oficiali šalies valiuta yra Irano rialai, bet jų vertė labai maža ir kupiūros nominuojamos dešimtimis ar net šimtais tūkstančių. Kad nereikėtų operuoti milžiniškais skaičiais, iraniečiai kainas sako ne  rialais, o tomanais. Tomanai – tai senoji, šiomis dienomis neoficiali Irano valiuta, kurios santykis yra 1 tomanas = 10 Irano rialų. Apžiūrinėdami iranietiškus pinigus pastebėjome dar vieną diktatūros požymį – ant kiekvieno popierinio banknoto puikuojasi lyderio ajatolos Khomeini portretas. Dėl didelės infliacijos pragyvenimo lygis Irane gana žemas, todėl beveik viskas čia daug pigiau nei Europoje. Netgi degalų kainos yra apie šešis kartus mažesnės, nes šalis yra ketvirta pasaulyje pagal kuro gamybą. Vienintelė prekė, kuri yra kelis kartus brangesnė nei vakaruose tai automobiliai. Norint nusipirkti užsienyje pagamintą automobilį Irane reikia sumokėti net apie 100 % muitą! Iraniečiai gamina keletą nacionalinių automobilių markių, tačiau ir jos nėra pigios. Būtent dėl šios priežasties šalies gatvėmis važinėja daugybė senų automobilių. Beveik visi užsienietiški automobiliai Irane yra iš Prancūzijos: „Renault“ arba „Peugot“. Pastebėjome ir dar vieną įdomų dalyką –  gal dėl viską blukinančios saulės, o gal ir dėl kitų priežasčių, tačiau Irane beveik nėra raudonos spalvos automobilių.

Keliauti po Iraną nesunku, tačiau čia yra tam tikra specifika. Pirmiausiai, žmonės nežino ir nesupranta keliavimo būdo tranzuojant. Net ir viską jiems išaiškinus gimtąja farsi kalba, vietiniai vis tiek sunkiai tai įsivaizduoja. Pamatę pakele einančius svetimšalius iraniečiai iš draugiškumo ir noro padėti lengvai stoja ir paveža nemokamai, tačiau prireikus važiuoti toliau sunku jiems išaiškinti, kad autobusų stoties mums nereikia, o reikalingas kelias, tiesiog vedantis iš miesto. Dėl  blogėjančios ekonominės padėties kaikurie vietiniai užsieniečius mato kaip pinigų maišus ir paveždami tikisi pasipelnyti neatitinkančiomis Irano pragyvenimo lygio kainomis, todėl prieš sėdant į sustojusį automobilį geriau net kelis kartus pakartoti, kad pinigų nesiruoši mokėti. Keliaujantiems tranzuojant labai svarbu žinoti, kad rodyti pakeltą nykštį Irane yra labai nepadorus ir įžeidžiantis gestas, todėl mašinas reikia stabdyti tiesiog mojuojant į šoną ištiestos ir kiek nuleistos rankos delnu. Mes visą kelionę Irane sugebėjome pravažiuoti nepakėlę nė rankos – tiesiog ėjome pakele ir prie mūsų dažniausiai sustodavo žmonės, kurie ištikro norėjo padėti, o nepasipelnyti (tačiau net ir tokiu atveju būtina išsiaiškinti ar už pavežimą vairuotojas nesitiki užmokesčio). Dėl negreit išmokstamos vietinės kalbos ir pastovaus poreikio tartis bei aiškintis, nemažai tranzuotojų verčiau važiuoja autobusu, juolab, kad viešasis transportas čia nebrangus ir gana gerai išvystytas. Autobusą galima susistabdyti bet kur ir išlipti iš jo galima ten, kur paprašysi. Pagal patogumą ir, žinoma, kainą Irane yra trys autobusų klasės. Patys pigiausi autobusai yra gana seni ir juose vyrai ir moterys sėdi atskirai metalinių grotelių skiriami. Vidutinės bei VIP klasės autobusai yra tikrai patogūs ir čia vyrai nuo moterų nebeskiriami. Atsidūrus didesniuose miestuose nebrangu pasinaudoti ir vietinių taksi paslaugomis, tik, žinoma, reikia susitarti tinkamą kainą, nes taksistai visur linkę gudrauti. Pamatę užsieniečius tiek taksi, tiek ir autobusų vairuotojai patys intensyviai siūlo savo paslaugas, taigi, jei nori pasinaudoti viešuoju transportu, belieka tik išsirinkti!

Nors Irane statyti palapinę galima bet kur, tačiau tai irgi yra tam tikra specifika. Dėl skurdžios gamtos patys vietiniai pratę ir keliautojams pataria statyti palapinę miesto parkuose. Iš pradžių mums, europiečiams, tokie pasiūlymai atrodė labai neįprasti, tačiau ilgainiui supratome, kad tai visai neblogas variantas, mat kiekviename parke yra palapinėms skirtos vietos, tualetai, vanduo, kriauklės indams plauti, o kartais net saugumą užtikrinančios policijos postai. Keliaudami po šią islamišką šalį supratome, kad kartais palapinę geriau pastatyti viešoje, tam skirtoje vietoje, nei kažkur ieškoti privatumo, nes priešingu atveju aršūs musulmonai pradeda įtarinėti nusižengimus islamiškai moralei ir tuomet galima ilgai neturėti ramybės.

Irano virtuvė skani ir neaštri. Čia yra verdamos sriubos, žmonės valgo daug ryžių, daržovių, sūrio, jautienos ir avienos. Kaip ir kituose rytų kraštuose naudojama didelė prieskonių įvairovė. Prie pagrindinių patiekalų ant stalo padedama lėkštė su įvairiausiomis šviežiomis žolelėmis. Dažniausiai yra valgoma rankomis sėdint ant kilimais išklotų grindų. Viso maisto pagrindas yra plokščia iranietiška duona, kurią žmonės perka ne parduotuvėse, o tik ką iškeptą iš specialių kepyklėlių. Valydami iraniečiai atsiplėšia nedidelį duonos gabalėlį ir viską į jį sudeda taip formuodami vieno kąsnio sumuštinį. Tokį sumuštinį pasidaryti per didelį ir kąsti nėra mandagu. Mums buvo labai keista, tačiau tokiu būdu, su duona, daržovėmis ir žalumynais teko valgyti iraniečių iškeptą paprasčiausią lietuvišką bulvinį blyną! Pavalgius pagrindinį maistą, kaip desertą su peiliu ir šakute yra valgomi vaisiai. Mus labai nustebino, kad agurkas Irane priskiriamas prie vaisių ir yra valgomas su druska. Nors šioje šalyje žmonės naudoja nemažai medaus, tačiau lietuvišku papročiu valgyti agurko su medumi niekada nebandė ir labai stebėjosi, kad lietuviai taip valgo. Iš iranietiškų desertų mus labai patiko saldi morkų uogienė ir ledai morkų sultyse. Iraniečiai – arbatos mėgėjai, todėl po valgio visada geria juodą arbatą. Tradicinis iranietiškas gatvės maistas yra visai kitoks nei Europoje. Čia pardavinėjamos virtos pupelės, kepti moliūgai ar bulvės. Įdomu, kad iraniečiai labai mėgsta valgyti lauke. Bent kartą per savaitę su visa šeima jie eina į miesto parką ir ten kartu pusryčiauja, vakarieniauja, o kartais, pasistatę palapines, net lieka nakvoti. Keliaudami po šalį Irano žmonės valgyti sustoja bet kur, kad ir greitkelio pakraštyje ar žiedinėje kelių sankryžoje, jei tik ten yra pavėsis ir žolytė.

Dar viena šios šalies ypatybė – iranietiškas tualetas. Čia tiek viešieji, tiek ir turtingiausių žmonių namuose esantys tualetai yra tik tupimi. Tualetinio popieriaus juose beveik nebūna, tačiau visuomet šalia yra įtaisytas vandens čiaupas su žarnele. Taigi iraniečiai viską valo ranka ir nuplauna vandeniu. Irano žmonės taip nepratę prie europietiškų klozetų, kad geriau stovės ilgiausias eiles prie jiems įprastų tualetų, nors europietiškai įrengta kabina yra visiškai tuščia. Stengdamiesi prisilaikyti higienos, tualeto patalpai žmonės paskiria specialias šlepetes, kuriomis į gyvenamąsias patalpas išeiti nevalia! Dėl iranietiško tualeto ypatybių valgyti šioje šalyje patartina dešiniąja ranka, tačiau ši taisyklė nėra griežta ir kairiarankiams visai netaikoma.

Irano indėlis į pasaulinę kultūrą yra didžiulis. Šalis žymi savo literatūra, o nuo seno iki šių dienų gerai žinomi ir labai vertinami rankų darbo persiški kilimai, juvelyrikos, medžio bei stiklo dirbiniai. Šalyje yra nemažai išlikusių senosios architektūros šedevrų. Šiandieną dykumų ir kalnų kraštas, kuriame kadaise klestėjo galinga Persijos imperija, nepaisant įvairių perversmų ir revoliucijų, išsaugojo savo didžiausią turtą – draugiškus ir be galo svetingus žmones, dėl kurių norėtųsi čia dar kartą sugrįžti!

Reklama

Įrašo “Iranas mūsų akimis (Epilogas)” komentarų: 1

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s