Islamiškoji respublika Iranas

Mus pavežęs vilkiko vairuotojas atvežė iki Turkijos- Irano pasienio. Čia, ilgoje eilėje jau stovėjo nemažai vilkikų, todėl atsisveikinę su vairuotoju, iki sienos nuėjome pėsčiomis. Dar Turkijoje apsirengėme pagal Irano aprangos reikalavimus: Sigis šortus pakeitė į kelnes, o Gerda užsidengė plaukus skara bei apsirengė palaidinę ilgomis rankovėmis. Taip turėsime rengtis viso vizito Irane metu. Pasienyje, gyvoje žmonių eilėje, teko lukterti daugiau kaip valandą, kol įžengėme į islamišką Irano respubliką. Tuo metu susipažinome su Iraniečiu Tohid ir jo šeima. Šie žmonės maloniai pakvietė mus apsistoti savo namuose, taigi, perėję sieną sėdome į Tohid automobilį ir išvažiavome į maždaug už 100 kilometrų esantį Garaziyaddin miestelį. Skirtumą tarp Turkijos ir Irano pastebėjome iš karto. Čia iš kart mus pasitiko nesuprantamais arabiškais rašmenimis užrašyti tekstai, didžioji dauguma automobilių šioje šalyje gana seni, na o eismas čia neatitiko jokių iki šiol mums žinomų taisyklių. Po gerų trijų valandų važiavimo pasiekėme Garaziyaddin miestą ir čia pavakarieniavę, nuvažiavome į netoliese esančius Tohid namus, Chors kaimelyje. Tik peržengus namų slenkstį, šeimininkai Gerdai pasiūlė nusiimti skarą. Be to, šalyje, kur daugybė dalykų yra uždrausta, Tohid mums įjungė „Travel“ televizijos kanalą ir atvirai reiškė nepasitenkinimą šalies valdžia. Smalsusis šeimininkas domėjosi apie gyvenimą Europoje, bei nuolat mus fotografavo 🙂 Šiek tiek pavakaroję nuėjome miegoti.

Rugsėjo 4 d.

Anksti atsikėlę, nusimaudėme po šiltu dušu, kurio jau neturėjome gan ilgą laiką. Papusryčiavę išsiruošėme į kelią. Šeimininkai mūsų prašė paviešėti pas juos ilgiau, tačiau mums norėjosi per 30 dienų kaip galima daugiau šalies, todėl mandagiai atsisakėme šio pasiūlymo. Paprašėme Tohid, kad jis mus nuvežtų iki kelio, vedančio į Tabriz miestą. Reikia paminėti, kad žmonės šioje šalyje visai nežino ir nesupranta tokio keliavimo būdo kaip tranzavimas, todėl tenka gerokai paplušėti, kol bent preliminariai paaiškini kaip mes keliaujame. Tohid taip pat to nesuprato, bet iki tinkamo kelio mus nuvežė. Pakeliui į tranzavimo vietą bandėme nusipirkti Irano žemėlapį, bet radome tik farsi kalba, todėl nutarėme geriau  jo paieškoti didesniame Tabriz mieste. Atvežęs prie kelio į Tabriz, mums net nespėjus daiktų išsikrauti, Tohid pašnekėjo su netoliese stovėjusiu vairuotoju ir sutarė, kad jis mus nuveš ten kur reikia. Per kelias valandas pasiekėme Tabriz miestą tačiau mums išlipus, vairuotojas paprašė susimokėti 400.000 Rialų (apie 16 Eurų). Keliaudami, mes už tranzavimo niekada nemokėjome ir žinojome, kad kainų lygis šioje šalyje tikrai žemas, todėl šios sumos už 160 kilometrų mokėti nesutikome. Greitai, pastebėję besiginčijančius, aplink susirinko žmonės, tačiau nei vienas iš jų nekalbėjo angliškai. Po kelių minučių prie mūsų priėjo kareiviška apranga apsirengęs vyrukas, kuris bent minimaliai mokėjo anglų kalbą. Išklausęs abiejų pusių nuomonę jis pasakė, kad šio ginčo išspręsti negali ir pasiūlė mums su mus atvežusiu vairuotoju nuvažiuoti į turistų problemų sprendimo „įstaigą“. Mes nedvejodami sutikome. Beieškodami nurodytos įstaigos, pakeliui sustojome turistinėje agentūroje ir ten radę gerai anglų kalba kalbančią merginą dar kartą bandėme išspręsti susidariusią situaciją. Tik prasidėjus ginčui manėme, kad šis nesusipratimas kilo dėl nesusikalbėjimo skirtingomis kalbomis, bet kai ir su vertėja reikalai nė kiek nepasistūmėjo į priekį, supratome, kad lengvai šios problemos neišspręsime. Nuvažiavus į minėtą turistų problemų sprendimo „įstaigą“, Gerda liko saugoti daiktų, o Sigis su vairuotoju išėjo aiškintis. Nors šioje įstaigoje spręsti ginčą pradėję pareigūnai atrodė civilizuoti, tačiau civilizuoti argumentai čia negaliojo. Pareigūnai visiškai nesuprasdami keliavimo tranzuojant, palaikė vairuotojo pusę, negana to, vairuotojui priklausančius pinigus skaičiavo kaip už keturis autobuso keleivius, dar pridėdami kažkokį atlyginimą. Po ilgo emocingo aiškinimosi, nematydami prasmės toliau ginčytis, sutarėme vairuotojui sumokėti 250.000 Rialų (apie 10 Eurų). „Išsprendus“ ginčą ir išvažiavus vairuotojui, pareigūnas pakvietė mus arbatos. Prie arbatos puodelio jis šiek tiek papasakojo apie Iraną, jo žmones ir galimus pavojus. Čia nemokamai gavome šalies žemėlapį farsi kalba. Dėl susikaupusių emocijų norėjosi truputį pailsėti, bei susigaudyti naujame mieste. Paklausinėję praeivių greitai atradome netoliese esantį parką. Tik į jį įžengus, prie mūsų priėjo puikiai anglų kalba kalbanti studentų porelė ir maloniai pasiteiravo ar gali prisėsti kartu. Netrukus aplink mūsų suoliuką susirinko neblogai anglų kalba kalbantys, mumis susidomėję įvairaus amžiaus žmonės. Keletą valandų smagiai bendravome, pasakojome apie savo kelionę ir Lietuvą, o iš jų gavome pirmąsias farsi kalbos rašymo ir skaitymo pamokėles. Vėliau, su studentų porele Mohsen ir Saeideh pasivaikščiojome po miestą, nusipirkome farsi- anglų kalbos žodynėlį ir buvome jų pavaišinti pietumis. Nors bendravome tikrai įdomiai, bet jau vakarėjo, o mes nežinojome kur šiąnakt miegosime, todėl paprašėme, kad mums patartų kur galėtume pasistatyti palapinę. Jiems mums užrašė parko pavadinimą, kuriame, pasak jų, tam tinkama vieta. Kai ištiesėme ranką atsisveikinimui priešingos lyties atstovui, šie atsitraukė. Jie paaiškino, kad tai draudžia jų religinės taisyklės. Tik pajudėjome ieškoti minėto parko, kai mus užkalbino džipe sėdintis vaikinas. Jis puikia anglų kalba pasiteiravo ar mums gali kuom padėti ir pasidžiaugė, kad mato užsieniečius savo mieste. Vaikinas pasisiūlė mus pavėžėti, tik pirmiau reikia sulaukti jo merginos, kuri turi pasirodyti netrukus. Įsėdę į mašiną sužinojome, kad mus užkalbinęs vairuotojas vardu Hamid, jau nuo vienuolikos metų mokosi Londone, o šiuo metu ten baiginėja doktorantūros studijas ir tik trumpam atvykęs į Iraną aplankyti tėvų. Mes apsidžiaugėme sutikę žmogų, kuris žino ir vakarietišką ir čionykštę kultūras. Mums besišnekučiuojant, paskambino Hamido mergina ir pasakė, kad netoliese stovi moralės policija, todėl teko pavažiuoti už kampo, kad galėtume ją paimti. Ach tos keistos Irano taisyklės. 🙂

Su svetinga, vakarietiškos mąstysenos Hamido šeima.

Sužinojęs, kad mes ruošiamės miegoti palapinėje, Hamid pasiūlė nakvynę savo tėvų namuose, kur pavakarieniavę ir nuvažiavome. Tik atvažiavus, didelio, net šešių aukštų Hamido namų tarpduryje mus maloniai pasitiko jo tėvai. Buvome palydėti į prabangiai įrengtą svečių priėmimo salę, kur Hamidui vertėjaujant bendravome su visa jo šeima. Labai inteligentiški ir vakarietiškų pažiūrų žmonės džiaugėsi, kad esame jų svečiai, bei domėjosi mūsų kelione. Buvome paprašyti ryt dar pasilikti ir apžiūrėti miestą. Gerokai po vidurnakčio buvome palydėti į mums paskirtą kambarį šeštajame aukšte.

Rugsėjo 5 d.

Šią dieną kartu su Hamid apžiūrėjome miestą, pabendravome su jo draugais, pavalgėme skaniai jo mamos paruoštus pietus, o vakare, dar kiek apžiūrėję miestą, nuėjome į atrakcionų parką ir ten kartu išbandėme baisiausiai atrodantį atrakcioną.

Rugsėjo 6 d.

Pakeliui į Zanjan miestą. Kavos pertraukėlė.

Atsikėlę papusryčiavome su Hamid šeima. Padarėme keletą bendrų nuotraukų, šiltai atsisveikinome ir buvome Hamido nuvežti ant kelio, vedančio į Teheraną. Atsisveikinome su Hamidu ir užsidėję kuprines nužingsniavome pakele. Mums beeinant su mumis sveikinosi, fotografavo ar šiaip kalbino vos ne kiekvienas sutiktas vietinis. Net rankos neiškėlus prie mūsų sustojo mašina, ir du iraniečiai pakvietė sėsti vidun. Pasimokę iš paskutinio važiavimo tranzuojant, net keletą kartų pasitikslinome ar už važiavimą nereikės mokėti ir tik tada sėdome į automobilį. Iraniečiai pavežė mus apie 30 kilometrų iki vilkikų poilsio aikštelės. Čia, su kuprinėmis ant pečių paėjome vos kelias dešimtis metrų ir vėl net nestabdomas prie mūsų privažiavo turkų vilkikas. Su šiuo vilkiku pasiekėme Zanjan miesto prieigas. Pamatėme lyg ir tinkamas vietas palapinei statyti, tačiau teko nemažai pasiginčyti, kad vairuotojas išleistų mus laukuose, o ne kitame, dar didesniame mieste. Išlipę iš vilkiko kiek paėjome laukais ir pamatę dirbančius ūkininkus, pasiteiravome kur galėtume pasistatyti palapinę. Žmonės nelabai suprato nei kalbos, nei ko mums reikia, todėl kartu nuėjome iki netoliese esančio didesnio pastato. Tai buvo dešrelių fabrikas, kurio direktorius šiek tiek mokėjo angliškai, o besiaiškinant atsirado dar vienas darbuotojas, kuris jau geriau išmanė šią kalbą. Kartu su jais sėdėjome tiesiog prie fabriko tvoros, gėrėme mums paruoštą arbatą ir pasakojome apie savo kelionę. Vėliau direktorius aprodė savo fabriką ir padovanojęs dešrelių pakuotę, visai rimtai pasiūlė kokius metus pas jį padirbėti. 🙂 Nors žmonės manė, kad nakvoti palapinėje ne miesto centre pavojinga, nelabai suprato kodėl mes norime tai daryti, bet leido mums įsikurti fabriko teritorijoje. Atradę nuošalesnę vietą po medžiu pasistatėme palapinę. Vakarienei ant laužo išsikepėme dovanotas dešreles ir suvalgėme jas su netoliese dirbančio ūkininko mums atneštais agurkais.

Rugsėjo 7 d.

Atsikėlę neskubėdami papusryčiavome ir susikrovę kuprines nužingsniavome į Zanjan miestą. Buvome jau šiek tiek pavargę nuo pastovaus dėmesio ir bendravimo, todėl mieste atradę parką, ten ramiai praleidome beveik visą dieną. Vakarėjant išėjome ieškoti tinkamos vietos nakvynei. Bevaikščiodami užklydome į užmiestyje esantį nedidelį miškelį, o netoliese pastebėję sodybą, nuėjome pasiteirauti žmonių, kur galėtume pasistatyti palapinę. Labai draugiški ir malonūs sodyboje esantys žmonės mums taip pat sakė, kad čia statyti palapinę pavojinga, kad geriau tai daryti miesto centre esančiame parke ir kad gali mus ten nuvežti. Mums atsisakius, jie pasiūlė nakvynę mieste esančiuose savo namuose. Priėmus šį pasiūlymą, kartu pavakarieniavome sodyboje o vėliau nuvažiavome į nakvynės vietą. Kultūringi žmonės paskyrė mums visą tuščią savo namo aukštą ir leido mums pailsėti.

Rugsėjo 8 d.

Besimeldžiančios moterys Hamedane.

Atsikėlus ryte šeimininkai atnešė mums pusryčius, o po jų buvome nuvežti ant mums tinkamo kelio. Atsisveikinome ir stojome tranzuoti. Susistabdėme turkų vilkiką, kuriuo pasiekėme Takistan miestą. Čia su kuprinėmis ant pečių bandėme išeiti į kelią, vedantį į Hamedan miestą. Pakeliui buvome daug kartų užkalbinti vietinių gyventojų, bei keliais automobiliais pavežti iki tinkamos vietos tranzuoti. Atsidūrę teisingame kelyje vėl nespėjome net rankos pakelti, kai prie mūsų atbuline eiga privažiavo automobilis. Jame sėdėjusi jauna studentų šeima labai džiaugėsi galėdama su mumis pabendrauti ir mums padėti. Šie žmonės nuvežė mus į Hamedan miestą. Jau vakarėjo, todėl šiek tiek apžiūrėję miesto centrą, patraukėme ieškoti tinkamos nakvynės vietos. Šiek tiek paklaidžioję miesto pakraštyje atradome nuošalų parką, kuriame ir pasistatėme palapinę. Išsimiegoti čia mums neteko, nes vienas, ne itin maloniai atrodantis vietinis, primygtinai pasiūlė geriau palapinės čia nestatyti. Ką gi, nenorėdami rizikuoti, paskubomis susipakavome daiktus ir išėjome miesto centro link. Pasiklausinėję vietinių, kur galėtume pasistatyti palapinę, pasukome nurodyto parko kryptimi. Mums beeinant pro šalį važiavęs vairuotojas pakvietė nakvynei į savo namus. Buvo jau labai vėlu, todėl maloniai priėmėme šį pasiūlymą.

Rugsėjo 9 d.

Svečiuose pas Meysan.

Anksti atsikėlę papusryčiavome ir atsisveikinę su šeimininkais išėjome į artimiausi parkelį. Čia truputį apsitvarkę organizacinius reikalus, pajudėjome Arak miesto link. Vieno automobilio pavėžėti į tinkamesnį kelią, nusikrovėme kuprines ir pasiruošėme tranzuoti. Ir šį kartą mums rankos nespėjus pakelti, pastebėjome atbuline eiga atvažiuojantį automobilį. Jo vairuotojas, vardu Meysan, nuvežė mus į Malayer mieste esančius savo namus. Čia susipažinome su puikia jo šeima. Iš kart pastebėjome, kad šiuos namuose žmonės liberalesnių pažiūrų, nes moterys nesidrovėdamos vaikšto be skarų ir trumpomis rankovėmis, o vyrai su šortais. Linksmi, draugiški ir kultūringi žmonės domėjosi mūsų kelione ir pasauliu. Vakare kartu nuvažiavome į gražų miesto parką piknikauti. Pavalgę pasivaikščiojome ir šiek tiek apžiūrėjome vietinių pamėgtą poilsio vietą. Namo grįžome vėlai.

Rugsėjo 10 d.

Atsikėlus buvome pavalgydinti rūpestingos ir linksmos mamos Faty. Vėliau, kol laukėme iš darbų ir mokslų grįžtančio šeimos jaunimo, surašėme gerokai atsilikusį savo kelionė dienoraštį, bei susitvarkėme kitus organizacinius reikalus. Grįžus jaunimui vėl visą vakarą smagiai bendravome ir vėl gana vėlai nuėjome miegoti.

Rugsėjo 11 d.

Ryte papusryčiavome ir atsisveikinę su mus priglaudusia šeima išsiruošėme į kelią. Iš šeimininkų daug sužinoję apie vietinį transportą, šį kartą nutarėme pavažiuoti autobusu. Meysan nuvežė mus į tinkamą kelią ir čia sustabdė vidutinės klasės autobusą. Šia transporto priemone pavažiavome apie 200 kilometrų ir sumokėjome 170.000 Rialų (apie 22 litus). Autobusas išleido tiesiai ant kelio, vedančio į Esfehan miestą. Ir šį kartą nepakėlę net rankos, dvejais mums sustojusiai automobiliais pasiekėme Esfehaną. Mums beeinant link miesto centro, sustojo gatve važiavęs automobilis ir jo vairuotojas pasisiūlė mus pavėžėti. Įsitikinę, kad važiuosime nemokamai, įsėdome į automobilį. Pagyvenęs vairuotojas anglų kalba domėjosi iš kur mes ir kaip keliaujame bei pakvietė paviešėti savo namuose. Išlipome pagrindinėje miesto Imam aikštėje ir su mus atvežusiu vairuotoju susitarėme čia susitikti 21 valandą vakaro.

Gražioji Imamo aikštė Esfehane.

Imamo aikštė- viena gražiausių vietų Esfehane ar net Irane. Įspūdingų pastatų apsupta ji visada pilna žmonių, kur galima susitikti ne vieną turistą iš įvairių pasaulio šalių. Pamatę užsieniečius, smalsūs vietiniai net nemokėdami anglų kalbos prieidavo nors pasisveikinti ir sužinoti iš kur mes esame. Šioje aikštėje ramybės neturėjome nė minutėlės. 🙂 Šitaip keletą valandų pabendravę su vietiniais, sutartu laiku nuėjome susitikti su mus atvežusiu vairuotoju, tačiau, pralaukę daugiau kaip pusvalandį jo nesulaukėme. Kol dairėmės vairuotojo, mus užkalbino iraniečių pora Alma ir Reza. Šie žmonės domėjosi mūsų kelionė ir kaip bebūtų keista žinojo ką reiškia keliauti tranzuojant. Kadangi anksti ryte jie ruošėsi važiuoti į Turkiją, mūsų pas save priimti negalėjo, tačiau padėjo susirasti miesto pakraštyje esantį Fadak parką, kuriame pasistatėme palapinę. Į šį parką, kiekvieną dieną susirenka tūkstančiai žmonių, kad galėtų nakčiai pasistatyti palapinę. Parko darbuotojai pamatę, kad mes užsieniečiai, iš karto mums nurodė, pasak jų, geriausią ir saugiausią vietą palapinei statyti.

Rugsėjo 12 d.

Gerai išsimiegoję, neskubėdami susirinkome daiktus ir išėjome miesto centro link. Ilgai pėsčiomis mums eiti nereikėjo, nes sustojęs vietinis maloniai pasiūlė mus nemokamai nuvežti. Paprašėme, kad mus nuvežtų į Imam aikštę, kurioje ir praleidome visą dieną. Čia vėl daug bendravome su žingeidžiais vietiniais, bei šią aikštę apžiūrėti iš kitų miestų atvažiavusiais iraniečiais. Jau sutemus viena iš parke sėdėjusių šeimų pakvietė mus pavakarieniauti kartu Pamatę dar vieną svetimšalį, šie žmonės į savo draugiją pasikvietė ir jį. Tai buvo 22 metų studentas Yoshihiro iš Japonijos, per vasaros atostogas keliaujantis po pasaulį. Pavakarieniavę visi buvome pakviesti pernakvoti vaišingosios šeimos namuose.

Rugsėjo 13 d.

Hadžu tiltas. Gaila, kad šiuo metu upė sustabdyta.

Papusryčiavę iš ryto atsisveikinome su šeimininkais ir kartu su Yoshihiro išėjome apžiūrėti Esfehan miestą. Netoli nuėjus mus užkalbino jaunas vaikinukas vardu Sadjad, kuris pasisiūlė aprodyti miestą. Esfehan- vienas gražiausių miestų Irane, todėl buvo ką apžiūrėti. Kartu aplankėme armėnų krikščionišką Vank bažnyčią,  bei Hadžu ir trisdešimt trijų arkų tiltus. Labai gaila, kad šiuo metu dėl toliau esančio vieno tilto remonto, upės vanduo nukreiptas kita vaga, todėl šie istoriniai tiltai atrodė lyg stovintys dykumoje. Su Sajad pagalba nunešėme apžiūrėti ir mūsų šiek tiek pagedusį fotoaparatą, tačiau taisyti mums pasiūlė Teherane. Mūsų palydovas pakvietė pietums į savo tėvų namus. Po sočių ir skanių pietų, užsukome pas Sajad 113 metų senelį, kuris gyvena atskirai ir vis dar šviesaus proto. Pamatę šį žmogų iš pradžių pagalvojome, kad jam ne daugiau kaip 80 metų ir teko net kelis kartus pasitikslinti amžiaus, kad įsitikintume, jog supratome teisingai. Vakarėjant vėl nuvažiavome į Imam aikštę, kur sutarę ryt vėl susitikti išsiskirstėme. Po aktyvios dienos ir pastovaus bendravimo mes jau buvome šiek tiek pavargę ir dar kiek pasėdėję aikštėje, nutarėme važiuoti į jau žinomą Fadak parką ir ten ramiai išsimiegoti. Su paslaugios turistų policijos pagalba sutarėme tinkamą taksi kainą ir greitai pasiekę minėtą parką, įsikūrėme nakčiai.

Rugsėjo 14 d.

Kartu su Yoshihiro vakarieniaujame pas mus priglaudusius vietinius.

Ramiai išsimiegoję ir susitvarkę organizacinius reikalus, neskubėdami pajudėjome miesto centro link. Beeinant gatve sustojo automobilis, kurio vairuotojas pasiūlė mus pavėžėti. Pagyvenęs žmogus neblogai kalbėjo angliškai, nes seniau dirbo anglų kalbos mokytoju universitete. Šis žmogus pakvietė į savo namus pietums. Mes sutikome, bet informavome, kad 16-ą valandą turime susitikimą Imam aikštėje ir užsibūti jo namuose negalėsime. Skaniai papietavę ir truputi pabendravę su mokytojo sūnumis, pėsčiomis nuskubėjome į Imam aikštę. Susitikę su draugais kiek pavaikščiojome po aikštę ir dar pabendravome su gausiai mus kalbinusiais žmonėmis, bei čia atėjusiais mus pietumis pavaišinusio mokytojo, bei jo brolio vaikais. Atsisveikinę su Sajad mes ir Yoshihiro pėstute nuėjome į mokytojo brolio namus nakvynei. Buvo tikrai įdomu pabendrauti su gausiai susirinkusiu šeimos jaunimu. Daugiau sužinojome apie Irano kultūrą, atradome bendrų pomėgių, o vienas iš vaikinų net buvo tranzavęs po Turkiją, todėl suprato ir galėjo paaiškinti kitiems kaip mes keliaujame. Miegoti ir vėl nuėjome gerokai po vidurnakčio.

Rugsėjo 15 d.

Šią dieną nutarėme važiuoti į Širaz miestą. Išlydėję Yoshihiro, kuris išvažiavo į Teherano ir atsisveikinę su šeimininkais, išėjome kelio į Širazą link. Į užmiestį išsigavome tik po penkių valandų, beveik visą kelią eidami pėstute. Tą dieną mums sustojo tik vienas automobilis, kuriuo išvažiavome į tinkamą kelią. Vairuotojas buvo iranietis, jau 20 metų gyvenantis Belgijoje. Buvo įdomu pašnekėti su žmogum, kuris puikiai supranta tiek vakarietišką, tiek Irano kultūras. Jis labai pergyveno dėl mūsų saugumo, todėl atsisveikindamas, įdavė mums 250.000 Rialų (apie 10 Eurų), kad galėtume saugiai autobusu nuvažiuoti iki Širazo. Žinoma mes neatsisakėme savo principo ir nutarėme vis tiek tranzuoti. 🙂 Kadangi jau vakarėjo, o iki Širazo kelias tolimas, nutarėme nakvynės vietos ieškoti pakelėje matytuose miškeliuose, o kelionę pratęsti rytojaus dieną. Pakeliui sutikto žmogaus pasiteiravome, kur galėtume pasistatyti palapinę. Mokėdamas tik farsi kalbą, jis ženklais parodė, kad miškelyje pilna gyvačių ir skorpionų, todėl nuvedė mus į negyvenamą vilą, kurios kieme ir pasistatėme palapinę. Dar išgėrėme arbatos su mus labai kvietusiu vilos sargu afganistaniečiu, kuris dirba Irane, kad galėtų išlaikyti gimtinėje paliktą žmoną ir penkis savo vaikus. Po vakarinės pavargę nuėjome miegoti.

Rugsėjo 16 d.

Iraniečiai labai mėgsta piknikauti. Nesvarbu ar tai parkas, ar greitkelis…

Ryte mus pažadino vilos sargas afganistanietis, mat jis norėjo kažkur eiti ir negalėjo mūsų ienų čia palikti. Paskubomis bėgome praustis ir rinktis daiktų. Mums susiruošus afganistanietis paprašė pinigų. Pagalvoję, kad jam tikriausiai sunkiau nei mums, davėme 50.000 Rialų (apie 2 Eurus) žmogui. Žinoma, jis tikėjosi daugiau, tačiau mes kuo galėjome, tuo padėjome. Pusryčius išsivirėme išsivirėme jau išėję iš vilos teritorijos. Pasistiprinę patraukėme keliu, vedančiu į Širazo miestą. Viena mašina išvažiavome į tiesioginį kelią, o netrukus prie mūsų sustojo jauna šeima ir pasiūlė pavėžėti. Šie žmonės gyvena Marvdašt mieste, esančiame apie 50 kilometrų iki Širazo. Jie 20 dienų keliavo po Iraną ir šiandieną grįžinėjo namo. Vyriausioji 13-os metų dukra Fatime pakankamai gerai mokėjo anglų kalbą, todėl nesunkiai galėjome su visais susikalbėti. Ši šeima pakvietė mus pernakvoti savo namuose, o sekančią dieną pasiūlė mums aprodyti žinomą vietą Persepolį. Beveik visą dieną praleidome kelyje, vis sustodami tai pavalgyti, užkasti ar šiaip pailsėti. Į Marvdašt miestą atvykome vėlai, todėl vakarieniauti važiavome pas šeimos gimines, kurie džiaugsmingai sutiko tiek mus, tiek iš kelionės grįžusius artimuosius. Pavakarieniavę, nuvažiavome namo, kur po ilgos dienos kelyje nieko nelaukdami visi nuėjome miegoti.

Rugsėjo 17 d.

Persepolis vakarėjant.

Šią dieną ilsėjomės ir tvarkėmės organizacinius reikalus. Vakare kartu su šeimininkais nuvažiavome apžiūrėti netoliese esančio muziejaus po atviru dangumi Persepolio. Grįžę namo laiką smagiai praleidome bendraudami su šeimininkais.

Rugsėjo 18 d.

Kartu su Saber, Bahram ir Amid.

Kiek anksčiau atsikėlę papusryčiavome ir išsiruošėme į kelionę. Mus priglaudusi šeima, o ypač dukra Fatime labai prašė ilgiau pas juos paviešėti, tačiau, kad ir kaip bebūtų gaila, mums jau reikėjo judėti toliau. Buvome nuvežti ant tinkamo kelio ir atsisveikinę išėjome ieškoti tranzavimo vietos. Beeinant prie mūsų sustojo automobilis, kuriuo ir nuvažiavome į Širaz miestą. Išlipę miesto centre atradome nedidelį parkelį, kuriame prisėdome pailsėti. Čia ir vėl mus apspito smalsūs vietiniai. Kiek pailsėję nužingsniavome kito, kiek didesnio parko link. Pakeliui puikia anglų kalba mus užkalbino linksmo būdo vyrukas Saber. Jis šiek tiek aprodė miestą ir pakvietė apsistoti savo namuose. Pavalgę Saber mamos skaniai paruoštus pietus, kartu su Saber, jo broliu Bahram, bei pusbroliu Amin vėl išėjome apžiūrėti miesto. Pakeliui atidavėme sutaisyti sugedusį mūsų fotoaparatą ir buvome labai dėkingi Saber už gerokai nuderėtą remonto kainą. Kelias valandas pasivaikščioję po senąjį miesto turgų nuvažiavome pavakarieniauti į pusbrolio Amin namus. Pasisvečiavę gana vėlai grįžome į Saber namus ir visi nuėjome miegoti.

Rugsėjo 19 – 23 d.

Svečiuose pas Saberį jautėmės kaip namie.

Pas liberalių pažiūrų ir gerą humoro jausmą turintį Saber jautėmės kaip namuose, todėl mielai pasilikome paviešėti keletą dienų. Su šiuo žmogumi buvo labai smagu ir įdomu bendrauti. Iš jo sužinojome daug įdomių dalykų apie Irano istoriją ir kultūrą. Per viešnagės dienas kartu apžiūrėjome miestą ir aplankėme gimines. Taip pat pamatėme tikrą iraniečių gyvenimą: šalyje kurioje yra daugybė draudimų, žmonės randa būdų kaip juos apeiti, kad turėtų tai, ko jiems norisi. Taigi, nepaisant griežtų Irano taisyklių, gėrėme alkoholį Širaz miesto centre, bei viename iš miesto parkų Sigiui grojant gitara, Gerda galėjo dainuoti. Taip pat išbandėme čia gan įprastą dalyką- važiavimą motociklu trise… žinoma, be šalmų, nes čia jų niekas nedėvi. Su Saber pagalba už 180.000 Rialų (maždaug 7 Eurais) Sigis pasisiuvo sau naujas kelnes, o Gerda parduotuvėje nusipirko spalvotą iranietišką palaidinę- manto.

Išvažiuoti iš Širazo į Yazd miestą buvome nutarę rugsėjo 23 dieną, tačiau atsikėlę iš ryto susiruošėme negreitai, o ir atsirado daugybė dalykų, ką dar norėjome kartu nuveikti su Saber, todėl šeimininkams prašant, pasilikome dar vienai dienai.

Rugsėjo 24 d.

Ryte papusryčiavę kartu su šeimininkais, susiruošėme keliauti toliau. Saber nuvežė mus ant tinkamo kelio ir čia mes atsisveikinome. Nuo Širaz iki Yazd miesto yra apie 400 kilometrų, taigi be didelio vargo sustabdę tris automobilius, šį atstumą įveikėme per vieną dieną. Kadangi jau vakarėjo, į miestą nutarėme nevažiuoti ir pasistatyti palapinę užmiestyje. Iš mus pavežusio automobilio išlipome prie nedidelio miškelio. Vieta buvo tinkama nakvynei, tačiau čia atvažiavę pareigūnai primygtinai mūsų prašė šioje vietoje palapinės nestatyti ir dėl saugumo nakvynės ieškoti mieste. Jau temo, o ir mes po kelionės buvome pavargę, todėl ilgai ieškoti nakvynės nesiruošėme. Šiek tiek paėjome ir atvirame dulkėtame lauke pasistatėme palapinę.

Rugsėjo 25 d.

Kariškius labai sudomino ši mūsų daryta nuotrauka…

Ramiai išsimiegoję atsikėlėme anksti, rytinės saulutės pažadinti. Greitai susirinkome daiktus ir pėstute patraukėme miesto link. Netoli paėjus prie mūsų sustojo automobilis. Jame sėdėję kareiviai pasiteiravo iš kur mes, kur keliaujame ir kaip čia atvykome. Sužinoję kur nakvojome, kariškiai paprašė mūsų pasų ir sukrovę kuprines į automobilio bagažinę mandagiai paprašė važiuoti kartu. Su kariškiais nuvažiavome į netoliese esančią karinę bazę, šalia kurios, pasirodo, šiąnakt ir nakvojome.  Suradę angliškai kalbantį kareivį, mus klausinėjo įvairiausių dalykų, tikrino Irane darytas mūsų nuotraukas, bei bilietus į Australiją. Tikriausiai mes jiems pasirodėme per daug įtartini: darbo neturintys, važinėjantys po Iraną jiems nesuprantamu būdu, miegantys palapinėje, o dar prie jų karinės teritorijos, todėl mus taip „tardė“ geras dvi valandas. Mandagūs kariškiai atnešė mums gerti, suklijavo mūsų suplyšusį žemėlapį, o galiausiai, įsitikinę, kad mes tik keliautojai ir jų karinės paslaptys mums visiškai neįdomios, atsiprašė už mūsų sugaištą laiką ir pavežė iki miesto parko. Kelias valandas pailsėję parke, išėjome apžiūrėti miesto. Kiek pasivaikščioję užėjome į interneto kavinę. Čia sužinojome, kad prieš dvi dienas paleistas naujas valstybinis interneto filtras, kuris blokuoja jau ir Gmail elektroninį paštą! Tačiau čia žmonės moka apeiti draudimus ir be didelių problemų, sumanus interneto kavinės darbuotojas atblokavo mūsų Gmail paštą. Pasinaudoję internetu, jau sutemus grįžome į mums jau žinomą parką, kuriame ir pasistatėme palapinę nakčiai.

Rugsėjo 26 d.

Yazd senamiesčio labirintai.

Šią dieną apžiūrėjome jaukų Yazd miesto senamiestį. Čia begalė siaurų gatvelių labirintų, o namų sienos drėbtos iš molio ir šieno mišinio, todėl visa šita savita architektūra mums paliko nemažą įspūdį. Nakvynei vėl grįžome jau sutemus į tą patį parką, kuriame nakvojome vakar.

Rugsėjo 27 d.

Atsikėlę ryte neskubėdami susirinkome daiktus ir papusryčiavę patraukėme kelio, vedančio į Teheraną, link. Kiek paėję pėstute iki miesto galo buvome pavėžėti vietinio, o paskui, net nestabdomas mums sustojo automobilis, kuriuo nuvažiavome į Ardestan miestelį. Miestelyje atsidūrėme jau vakarėjant, taigi iš kart pradėjome ieškoti tinkamos nakvynės vietos. Atradę nedidelį miesto parką, jame ir įsikūrėme.

Rugsėjo 28 d.

Jamed mečetė.

Šią dieną apžiūrėjome nedidelį Ardestan miestelį, pabuvojome senovinėje Jamed mečetėje, kuri pripažinta Irano architektūriniu paminklu. Šiek tiek praakę užsukome į nedidelę kavinukę pavalgyti. Papietavę nuėjome susimokėti, tačiau, didelei mūsų nuostabai, savininkas pareiškė, kad esame jo svečiai ir mokėti mums nereikia! Maloniai nustebinti, kiek pabendravome su mus pavaišinusiu žmogumi, padėkojome jam ir atsisveikinę nužingsniavome į miesto parką, kuriame vakar nakvojome.

Rugsėjo 29 d.

Anksti atsikėlę greitai susiruošėme į kelią. Jau buvome beeiną iš parko, kai mus užkalbino pusryčiauti susėdusi šeima iš Teherano. Jie pasiūlė mums prisėsti kartu, pasidalino savo pusryčiais, bei pakvietė prieš išskrendant į Australiją būtinai paviešėti jų namuose, netoli Teherano oro uosto. Papusryčiavę iš vaišingos ir draugiškos šeimos dar gavome nedidelį lauknešėlį maisto. Padėkoję ir atsisveikinę pagaliau išėjome į kelią. Neilgai trukus prie mūsų sustojo automobilis, kuriuo pasiekėme Kashan miestą. Kiek paėjėję miesto gatve nutarėme atsipūsti netoliese esančiame parke. Tik mums prisėdus buvome užkalbinti šiame parke pietavusios šeimos. Jie pakvietė mus pavalgyti kartu, o pavalgius vėl įdėjo nemažą lauknešėlį maisto. Sotūs ir apsirūpinę maistu, Kashan miesto gale priėjome parką. Jau vakarėjo, todėl nutarėme toliau nebevažiuoti ir čia apsistoti. Ramiai susitvarkę organizacinius reikalus nuėjome miegoti.

Rugsėjo 30 d.

Ryte greitai susirinkome daiktus ir iškeliavome. Vietinio žmogaus pavėžėti, atsidūrėme tinkamame kelyje iš kur dar vienu mums sustojusiu automobiliu greitai pasiekėme Qom miestą. Klaidžioti po penkis milijonus gyventojų miestą mums jau nebesinorėjo, todėl karčiausiu dienos metu kiek atsipūtę parkelyje, išėjome ieškoti interneto. Vienoje iš interneto kavinių, Couchsurfingo pagalba susiradome pirmas nakvynės vietas Australijoje. Iš kavinės išėjome jau sutemus ir tiesiai nužingsniavome į kitą netoliese esantį parką, kur ir pasistatėme palapinę. Parkas atrodė ramus, todėl Sigis, Gerda saugoti stovyklavietės išėjo ieškoti parduotuvės ir dar vienos vienos interneto kavinės, kad galėtų atlikti nebaigtus darbus. Deja, parkas pasirodė ne toks jau ir saugus. Kol Sigio nebuvo, Gerdai teko pasistumdyti su stovyklavietėn atėjusiais jaunais vyrukais, kurie nepasidrovėjo kabinėtis ir lįsti į svetimą palapinę. Garsiau šūktelėjus ir pagrasinus policija, vyrukai pasitraukė. Sigiui sugrįžus, likusi nakties dalis buvo visai rami.

Spalio 1 d.

Tipinės mūsų nakvynės vietos parkuose.

Šią dieną nutarėme pailsėti ir viską susiruošti prieš skrydį į Australiją, todėl visą dieną tvarkėmės stovyklavietėje. Vakarėjant, privažiavo policiją ir perspėjo, kad šis parkas nėra labai saugus, bei patarė saugoti savo daiktus nuo čia galinčių ateiti vagių. Policija leido mums pasilikti parke ir paprašė, kad iškilus bet kokiom problemom kviestume juos, o patys pažadėjo patruliuoti aplinkui. Mums jau sugulus į palapinę pasibeldė dar vienas policininkas. Jis patikrino mūsų dokumentus ir dar kartą perspėjo, kad būtume atsargūs. Daugiau šią naktį mūsų niekas nebetrukdė ir mes galėjome ramiai išsimiegoti.

Spalio 2 d.

Atsikėlę ryte persipakavom daiktus skrydžiui į Australiją ir pavalgę pusryčius išėjome į kelią. Parkas, kuriame nakvojome buvo visai netoli greitkelio į Teheraną, todėl neilgai trukę atsidūrėme teisingame kelyje. Tik prisiartinus prie kelių sankryžos, mus tiesiog užpuolė būriai vežėjų, kurie apspitę griebė už rankų ir kiekvienas siūlė savo paslaugas. Nutarę negaišti laiko tranzuojant ir išleisti likusius iranietiškus pinigus, vežėjams siūlėme savo kainą ir į oro uostą išvažiavome su mus vežti sutikusiu vairuotoju. Teherano oro uoste paliekame svetingąjį Iraną.

Reklama

Įrašo “Islamiškoji respublika Iranas” komentarai: 9

  1. Labai idomus aprasymas! Pasirodo, kokie draugiski ten zmones. Pas mus TIEK demesio joks uzsienietis nesulauktu.

    • Jie bijo, kad ateis gyvūnai arba kas nors apiplėš. Kur mes buvome miškų kaip ir nėra (nebent pavienių medžių grupės), tai pavojingų gyvūnų kaip ir neturi. Na nebent skorpionai ir gyvatės. Keletą meškų turi šiaurinėje dalyje, prie Kaspijos jūros, bet mes jten nesilankėme.
      Dėl apiplėšimų irgi jautėmės gan saugiai. Dėl griežtų bausmių,kaip rankų kapojimas ar net mirties bausmė, nusikalstamumas šioje šalyje ypač mažas. Apiplėšti galėtų nebent koks nuo narkotikų apsvaigęs, bet tokie gi po laukus nevaikšto…
      Kaip taisyklė, mus gąsdindavo tie, kurie patys nė karto palapinėje nėra miegoję. Jiems miškas, kaip pavojaus zona, o męs lietuviai, taigi nuo nuo senovės slėpdavomės miškuose ir tai būdavo mūsų namai.. 🙂
      Bet kelionės gale, kai persilaužėme ir statydavome palapinę miesto parke supratome, kad gal ir nėra blogas variantas- nemokamai, legalu, centras čia pat, žolytė graži, tualetai, vanduo yra, neretai ir pusryčius kas atneš… Ko daugiau reikia? 🙂

  2. Kuo toliau, tuo fantastiškiau rodosi jūsų stiprybė kasdien keisti nakvynės vietą ir ištisai bendrauti su smalsuoliais vietiniais ir šeimomis, kuriose apsistojate 🙂

    • Mes patys norėjome kuo daugiau pamatyti ir kuo daugiau suprasti šią unikalią šalį, todėl ir stengėmės bendrauti su kiek įmanoma daugiau žmonių. Be to didžiausias šios šalies turtas mūsų akimis ne gamta, ne architaktūra, o be galo draugiški, svetingi ir smalsūs žmonės.

  3. Super! Paskaiciau tavo ispudzius, ir galiu pritarti tau simtu procentu del visko. Nes tik ka grizau pati is Irano po dvieju savaiciu keliones po sia sali. Patiko labai. Ir tie nuosirdus vietiniu klausimai – where are you from? – tiesiog visa kelia tave lydi. Tos siltos sypsenos, smalsios akys pritrenkia ir tenka priprasti prie ju. Mano ispudziai apie Irana kuo silciausi ir geriausi. Gaila tik, kad taip neigiamai ji piesiama mums…

  4. Sveiki,labai faini ispudziai,dabar tik atradau juos,nes ruosiames ten vykti.Tik mums kyla problemele,kaip gauti vizas.Kazkaip agenturose nieks neapsiima daryt,reikalauja iskvietimo…na zodziu patarkit,bukit geri 🙂

  5. Planuoju kitą vasarą į Iraną važiuoti savo automobiliu, ieškausi visokios informacijos. Aprašymas puikus!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s