Turkija mūsų akimis (Epilogas)

Įvažiuodami į Turkiją apie šią šalį žinojome palyginti nedaug. Kadangi mes keliaujame tranzuodami, teko susitikti daug įvairių žmonių ir pamatyti šią šalį plačiau nei turistų akimis.

Turkija- įdomi šalis. Čia gali susitikti tiek liberalių, europietiškų pažiūrų, tiek senosios Azijos kultūros, musulmoniškų tradicijų besilaikančių žmonių. Tokie kultūriniai skirtumai šiuo metu šalyje  egzistuoja nes praeitame amžiuje musulmoniška Turkija buvo stipriai reformuota pirmojo prezidento M.K.Atatiurko. Jis labai modernizavo šalį- panaikino sultono valdžią, šariato teisę, Turkiją paskelbė respublika, uždraudė daugpatystę, suteikė balsavimo teisę moterims, įvedė lotyniškus rašmenis, bei Europietišką kalendorių. Už nuopelnus Turkijai didžioji asamblėja reformatoriui suteikė Atatiurko pavardę, kurią išvertus iš turkų kalbos reiškia „turkų tėvas“. Kiekviename Turkijos mieste galima pamatyti ne vieną paminklą M.K.Atatiurkui, tačiau šiuo metu ši asmenybė nėra tik iš valdžios liaudžiai nuleistas garbinimo objektas. Šiandien Turkijoje važinėja daugybė automobilių, su priklijuotu M.K.Atatiurko atvaizdu ar parašu, jaunimas darosi tatuiruotes su šio žmogaus inicialais. Tai žmonių protestas prieš dabartinę proislamišką Turkijos valdžią. Protestuojantiems artimiau laisvė ir tolerancija, nei griežtos islamiškos taisyklės, o tolerancijos ir pakantumo šioje šalyje matėme labai daug. Čia puikiai sugyvena musulmonai ir krikščionys, vieni žmonės ramadano metu pasninkauja, kitiems tai ne motais- juk tai asmeninis pasirinkimas. Ryškūs požiūrių kontrastai aiškiai matyti moterų aprangoje. Vienos rūbais dengia visą kūną, kur matosi tik akys, antros ryši skaras, o veidas lieka atidengtas, trečios vaikšto vienplaukės ir apsirengusios taip, kaip įprasta Europoje. Visą šį aprangų spektrą galima pamatyti viename mieste ar net miestelyje.

Keliaudami po Turkiją iš kart pastebėjome, kad šioje šalyje labai lengva tranzuoti. Mašiną gali susistabdyti tik išėjęs į kelią, o neretai vairuotojai stoja net nestabdomi. Žmonės šioje šalyje linkę padėti, o stovėjimą kelyje su iškelta ranka jie supranta kaip pagalbos prašymą. Jei sustojęs žmogus negali nuvežti ten, kur tau reikia, jis veš į autobusų stotį. Visgi noro mieliau važiuoti pakeleivingais automobiliais nei maršrutiniu autobusu žmonės čia nelabai supranta. Taip pat tinkama vieta palapinei statyti čia įsivaizduojama kitaip nei Europoje. Jei paklausi turko nuomonės, jis nurodys kuo viešesnę vietą- pajūrio ar miesto parką, apšviestą aikštelę, ar net miesto centre esantį pilies kalną. Dauguma žmonių čia labiau rūpinasi saugumu, nei trokšta privatumo ir ramybės. Nors Turkijoje praleidome du mėnesius ir statėmės palapinę kuo nuošaliau, jokių saugumo problemų niekada neturėjome.

Kelių eismo taisyklių šioje šalyje nelabai paisoma. Automobiliai ir netgi viešasis transportas gatvėje stoja kur nori. Ši aplinkybė ne labai džiugina iš paskos važiuojančių automobilių vairuotojus, bet tranzavimo labai palengvina. Turkijoje vairuotojai nelabai mėgsta užsisegti saugos diržų, o neretas pravažiuoja ir pro raudoną šviesoforo signalą. Taip pat čia nelabai paisomos ir pėsčiųjų perėjos- automobiliai ties jomis stoja retai, o pėstieji gana dažnai pereina gatvę kur kam patogiau. Kad eismas būtų sklandesnis, vairuotojai nevengia panaudoti garsinį automobilio signalą. Beje, nedaug šioje šalyje matėme vairuojančių moterų. Iš daugiau nei šimto mus sustojusių pavežti vairuotojų, visi buvo tik vyrai!

Tranzuodami pastebėjome, kad retas vairuotojas nerūko, o kiekvienas rūkantysis, būtinai pasiūlys cigaretę ir tau. Tai jau turkiškas vaišingumas. Šie žmonės mielai sustoja pakelės kavinėje, kad pavaišintu turkiška arbata, o kartais net ir pietumis. Nepaisant didelio vaišingumo, visgi nedažnas turkas pasikvies keliautojus pernakvoti savo namuose, bet jei jau pasikvietė, tai vaišingumui ribų nėra.

Užsieniečiai Turkijoje sulaukia daug dėmesio, o ypač mažesniuose miesteliuose. Keliaudami po šalį, neretai iš praeivių išgirdome klausimą iš kur mes, ar kokie mūsų vardai, o mums prisėdus ant šaligatvio, tai pastebėję vietiniai ne kartą atnešė kilimėlį ar kėdutę ir pasiūlė arbatos. Nemažą dėmesio iš turkų vyrų susilaukia užsienietės moterys. Turkijoje žmonės pamatę porą, nesidrovėdami klausia kokie yra jų tarpusavio santykiai. Ne kartą mums šis klausimas būdavo pirmasis tik susitikus naujus žmones.  Jei pora nevedusi, turkų supratimu, mergina yra neįsipareigojusi ir galima ją merginti. Nors ir ištekėjusiai užsienietei, čionykščiai vyrai komplimentų nepagaili, o kartą maloniai pabendravus, vėliau jų dėmesio atsikratyti tampa nelengva. Sutuoktinių turkai visada paklaus kiek vaikų jie jau susilaukė. Patys turėdami gausias šeimas stebisi, jei pora vaikų dar neturi.

Praleidę Turkijoje du mėnesius, šiek tiek pramokome jų kalbą. Dėl lotyniško raidyno ir lengvo tarimo, iš kart pradėjome teisingai skaityti, o šiek pasimokę turkiškų žodžių jau galėjome nupasakoti kas mes ir ką veikiame, sužinoti kainas turguje ar pasiklausti kelio. Šiaip Turkijoje dauguma žmonių anglų kalba sugeba tik pasisveikinti ar pasiteirauti elementariausių dalykų, bet geriau kalbančių šia kalba sutikome nedaug. Čia žmonės linkę padėti, net jei tai nesutampa su jų galimybėmis, todėl dažnai nesupratę angliškai užduoto klausimo, jie vis tiek atsako „Yes“. Nemažai įvairaus amžiaus žmonių Turkijoje kalba vokiškai. Taip yra, nes jau nuo seno vyksta turkų emigracija į Vokietiją, Austriją, Šveicariją.

Turkijoje vasaros saulėtos, sausos ir karštos. Šalies pietuose karčiausiu metu temperatūra gali pakilti net iki +50º C. Tokiame karštyje gelbsti kiekviename mieste, kaimelyje ir pakelėse daugybė įrengtų geriamo vandens čiaupų. Tai labai palengvina keliavimą.

Tai, kas mus šioje šalyje nuliūdino- šiukšlės. Čia žmonės visai nesusimąstydami meta viską pro mašinos langą ar tiesiog sau po kojomis. Turkų lankomos poilsio vietos gamtoje tiesiog skendi polietileniniuose maišeliuose, kuriuos kiekvienoje šios šalies parduotuvėje gausiai dalina nemokamai. Be atodairiškas šiukšlinimas tai azijietiško mentaliteto problema, o ne šiukšlių dėžių trūkumas.

Taip pat šioje šalyje pastebėjome daug benamių šunų, tačiau čia šie gyvūnai prižiūrėti ir sužymėti. Turkijos šunys gana dideli, tačiau jie romūs, draugiški ir žmonių nepuldinėja.

Maistas Turkijoje skanus ir neaštrus. Ši šalis musulmoniška, todėl kiaulienos patiekalų čia nerasi. Žmonės valgo daug daržovių, duonos, avienos, vištienos ir jautienos. Verta paminėti, kad populiarus turkiškas patiekalas kebabas, čia yra visai kitoks, nei mes esam įpratę matyti Europoje. Turkijoje- tai ant iešmo suveri ir iškepti mėsos gabaliukai pateikiami su daržovių garnyru. Šioje šalyje yra stiprūs šeimyniniai ryšiai, todėl valgyti kartu čia yra labai svarbu. Miesto parkuose ar užmiestyje įrengtose iškylų aikštelėse dažnai galima pamatyti piknikaujančias šeimas. Bene populiariausias gėrimas šioje šalyje yra juoda, cukrumi saldinta turkiška arbata. Ją žmonės gerią iš specialių, mažų arbatos stiklinių.

Turkija- šalis kurioje nenustodami auga dideli modernūs megapoliai, tokie kaip Stambulas, o tuo pačiu metu kažkur už miesto piemenys lazdomis varo savo karvių bandas visai taip pat, kaip tai darė prieš šimtus metų. Tai didelių kontrastų šalis, jungianti savyje skirtingas Europos ir Azijos kultūras. Labai kontrastinga ir Turkijos gamta. Jei šalies pietuose vyrauja dideli karščiai, ten augmenija skurdesnė, krūmai bei žolė sausi ir spygliuoti, o žiemą sniego nepamatysi, tai šalies viduryje klimatas kiek vėsesnis, kraštovaizdis kalnuotas, o žiemomis prisninga iki dviejų metrų gylio ir paspaudžia iki -30º C šaltukas. Šiaurinėje Turkijoje, prie Juodosios jūros viskas drastiškai pasikeičia. Čia visus metus drėgna ir lietinga, visur vešli augmenija, švelni žolė ir didelės samanotos eglės.

Keliautojams Turkija puikus atradimas, nes kiekvienas gali rasti tai ko ieško. Čia yra daug gražių treningo trasų iš kurių bene žinomiausia 508 kilometrų ilgio Lycros kelias, yra vietų kur galima palaipioti uolomis, gausu istorinių paminklų ir gamtos stebuklų, na mėgstantys pagulėti paplūdimiuose, čia atras šiltą jūrą ir gausybę pajūrio viešbučių. Tranzuoti šalyje lengva, na o važiuojantys viršuoju transportu turi tik išsirinkti jiems tinkamą autobusą ar po turistines vietas vežiojantį autobusiuką. Nors kempingų nedaug, rasti vietą palapinei pasistatyti nėra sudėtinga. Žmonės čia malonūs, paslaugūs ir vaišingi. Maistas čia skanus ir gana nebrangus.

Nors nematėme turistų pamėgtų vietų, tokių kaip Bodrumas, Marmaris ar Pamukalė, bet per du mėnesius pravažiavę daugiau kaip 4000 kilometrus ir nebijodami nusukti nuo pagrindinių kelių, šalies pamatėme daugiau, nei eilinis turkas. Tai šalis, į kurią visada norėsis sugrįžti!

Reklama

Įrašo “Turkija mūsų akimis (Epilogas)” komentarai: 3

  1. ale pavarei kaip koks zurnalistas 🙂 siaip tai fain viskas, nupasakota taip gerai, lyg pats buciau persikeles keleta metu atgal ir prisiminiau savo viesnage turkijoj… tiesa, pas mane buvo toji tradicine turistine, bet vistiek tai salis, kur smagu sugrizti 🙂

  2. labai puikus irasas, pati dabar esu Stambule vos kelias dienas ir be galo laukiu, kai galesiu pamatyti daugiau salies, daugiau miesto 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s