Turkija kitaip (I dalis)

Liepos 10 d.

Po aštuonių viešnagės Stambule dienų pagaliau susiruošėme į kelionę. Atidavėme Dovilės buto raktus kaimynei ir apie 14-ą valandą pajudėjome. Buvo šiek tiek neramu kaip išsigausime iš šio milžiniško miesto, bet nutarėme per daug nesijaudinti ir viską išsiaiškinti pakeliui. Vienu iš pastoviai kursuojančiu keltu persikėlėme per Bosforo sąsiaurį ir štai mes su visa savo manta jau stovime Azijoje! Šiame krante gyvenimas virte virė. Visi zujo, kažkur skubėjo, todėl ir mes, pagauti šio ritmo suskubome ieškoti išvažiavimo galimybių. Nutarėme važiuoti viršuoju transportu ir skurdžiame Stambulo žemėlapyje atradę traukinių stoty pradėjome teirautis praeivių kaip ten nusigauti. Čia susidūrėme su viena iš Azijos ypatybių- beribis žmonių paslaugumas ne visada sutampa su jų galimybėmis. Gavę teigiamą atsakymą ir klausimą ar pašnekovas supranta angliškai, pradedame teirautis kaip nusigauti į traukinių stotį, tačiau į šį ar bet kurį kitą klausimą sulaukėme tik nuolankaus linksėjimo ir vienintelio atsakymo „YES“! Į klausimą „tu tikriausiai visiškai nieko nesupranti?“ neišgirstame nieko naujo- „YES“. Ką gi, ieškome kito pagalbininko. Taip beklausinėdami priėjome autobusų stotį ir ten sužinojome, kad traukinių stotis jau du metus neveikia, sumokėjome po 3TL ir mažu autobusiuku išvažiavome į Gebze miestuką. Po pusantros valandos pasiekę minėtą miestuką pradėjome tranzuoti Izmit miesto kryptimi. Buvome girdėję, kad Turkijoje tranzuoti lengva ir tai pasirodė tikra tiesa. Vos per 10 minučių susistabdėme mašiną, kurios vairuotojas kalbantis tik turkiškai pamojo mums lipti vidun. Pasiaiškinęs kur važiuojam jis kažkodėl nuvežė artimiausios autobusų stoties link. Tai pastebėję iš karto patikslinom, kad važiuojam tik „autostopu“. Tai supratęs paslaugusis vairuotojas sustojo artimiausiame eismo žiede ir sakydamas „no problem“ iššoko iš automobilio stabdyti mums mašinos. Gal minutę pastebėję šį smagų procesą, nutarėme nepalikti mūsų pagrindinio darbo svetimam žmogui ir paprašėm vairuotojo tiesiog išvežti mus į kelią, vedantį į Izmitą. Atsiradę tinkamame kelyje, tranzuoti pradėjome ne pačioj geriausioje vietoje, tačiau Turkija juk šalis, kur visos transporto priemonės stoja kur nori, todėl jau po trijų minučių susistabdėme automobilį. Gerai angliškai kalbantis jaunas vairuotojas nuvežė mus į Izmitą, aprodė miestelį ir išvežė į pagrindinį kelią Yalovos miesto link. Buvo jau visai tamsu, todėl paklaidžioję šen bei ten, nutarėme paklausti vietinių, kur galėtume pasistatyti palapinę. Išvydę savo gyvenvietėje keleivius su kuprinėmis, vietiniai užkalbino mus pirmi, o paklausus kur galima pasistatyti palapinę, pirmiausiai mums buvo pasiūlyta pavalgyti ir išgerti arbatos. Valgyti nesinorėjo, bet arbatos neatsisakėme. Lyg valiai prisibendravę su šeimininkais ir subėgusiais kaimynais svetingo Mahmedo namuose, vėliau buvome palydėti į pajūrio parką, kur vietinio nurodytoje vietoje pasistatėme palapinę. Mus palydėjęs Mahmedas iš kart bekompromisiškai paprašė, kad ryt papusryčiautume jo namuose. Nežinia ar tai sutapimas, ar Mahmedo sutarimas su parko sargais, bet tik mūsų palapinės vietoje naktį žolė nebuvo laistoma iš visame parke suinstaliuota laistymo sistema.

Liepos 11 d.

Vos spėjome išlįsti iš palapinės, kai Mahmedas su vaikų palyda atėjo pasitikti. Skaniai papusryčiavę jo namuose, atsisveikinome ir išėjome į kelią tranzuoti. Vos kilometrą pavežęs vairuotojas, sustojo degalinėje ir ėmė prašyti pinigų. Maloniai atsiprašėme ir išlipome. Pastebėjome dar vieną čia jau įprastą bruožą- ką tik sutiktas žmogus nesidrovi klausti kokie yra mūsų santykiai. Draugų ir vietinių pamokytas Sigis iš kart atsako „ešim“ (žmona). Taigi, jei mergina nori išvengti bereikalingų priekabiavimų, geriau šalia turėti tikrą ar menamą sutuoktinį, nors, kaip praktika parodė ne visada padeda… Tądien labai lengvai ir greitai susistabdę dar penkis automobilius, atsidūrėme kelių sankryžoje, netoli Akbaš gyvenvietės. Jau buvo visai tamsu, todėl pasišviesdami ciklopais išbraidėme pievas šalia dirbamų laukų. Atradę lyg ir tinkamiausią vietą, pasistatėme palapinę. Iš pradžių viskas atrodė ramu, bet apie vidurnaktį netoliese važinėjęs traktorius išdygo tiesiai priešais mūsų palapinę. Išlindę iš savo būsto maloniai pabendravome su traktoristu ir laikinai patraukę palapinę jam nuo kelio po minutės vėl nuėjome miegoti.

Liepos 12 d.

Balya miestukas.

Ryte, kaitrios saulutės pažadinti, greitai susirinkome daiktus ir kelyje vos per keturias minutes susistabdę mašiną, atsidūrėme Balya miestelyje. Šis, vos 2000 gyventojų turintis miestelis savo atmosfera yra vienas iš labiausiai mums patikusių miestelių Turkijoje. Čia, turistų nematę vietiniai gyventojai maloniai mus vaišino arbata, pagrindinėje gatvėje šurmuliavo turgus, viskas autentiška ir paprasta. Išėję iš miestelio radome gražiai medyje įtaisytą vandens čiaupą. Tokiame karštyje nepraleidome progos po juo apsiprausti. Kadangi judėjimas kelyje buvo labai mažas, tranzavome net 20 minučių. Pagaliau susistabdėme vietinį su autobusiuku, kuris pakeliui mums parodė savo laikomas ožkas ir nuvežė į savo namus Doganlar miestelyje pavalgyti. Labai maloni mus atvežusio vairuotojo Naceti žmona greitai paruošė mums pietus ir jau kalbino pasisvečiuoti bent vienai dienai. Maloniai atsisakėme šio pasiūlymo. Susipažinome ir su užsukusiais, ne mažiau maloniais moters tėvais.

Papietavę susėdome atgal į automobilį. Išeinančius mus senoji moteriškė apkabino ir palaimino. Naceti nuvežė mus iki sankryžos su pagrindiniu keliu ir čia pat prie mašinos, susėdę ant pagalvėlių, pasidarėme tikrą alaus pikniką. Išgėrę alų jau kilome eiti, tačiau Naceti mus ramino, duodamas suprasti, kad jis mumis pasirūpins. Taip nesupratę pralaukėme pusantros valandos, kol galų gale Naceti sustabdė mums autobusą!!! Ką gi, nuo Doganar iki Yenice teko pavažiuoti visuomeniniu transportu. Daugiau tokios vietinių primygtinai siūlomos meškos paslaugos kaip įmanydami vengėme ir griežti atsisakinėjome. Tą vakarą sustabdę dar du automobilius nusigavome į gražią vietovę, netoli Kumarlar miestelio. Tik išlipę iš automobilio pradėjome dairytis nakvynės, kai prie mūsų privažiavęs motociklininkas perspėjo, jog šiąnakt šiose apylinkėse vyks šernų medžioklė ir palapinę čia statyti nelabai saugu. Ką gi, susitranzavome dar vieną mašiną ir pavažiavę apie 5 kilometrus atgal, įsikūrėme jau nužiūrėtoje vietoje šalia kelio, ant skardžio su vaizdu į miestuką.

Liepos 13d.

Pakelėj į Sokakagzi kaimelį.

Atsikėlę greitai susistabdėme mašiną į Čanakale miestą. Čia papusryčiavome ir apžiūrėję karo laivyno muziejų po atviru dangumi, nukulniavome per visą nemažą miestą tranzavimo kryptimi. Išėję už miesto pradėjome tranzuoti. Nors eismas buvo nemažas, mašiną susistabdėme tik po valandos. Sustabdytu sunkvežimiu nusigavome į Ayvacik miestelį. Šiame miestelyje susistabdėme konsulą Ahmed, kuris gerai žinojo šias apylinkes ir mielai apie jas papasakojo. Jau buvome girdėję, o ir konsulas dar kartą rimtai patvirtino, kad Sigio vardas turi tiesioginių asociacijų su labai negražiais išsireiškimais turkų kalba, todėl nuo šiol visų mūsų pažįstamų Darių garbei, Sigis viešai prisistatinėjo Dariumi. 🙂 Konsulas mus atvežė į gražų kempingą ant jūros kranto, Sokakagzi kaimelyje. Nors šioje pakrantėje pastebėjome nemažai besimaudančių, tačiau kaimelis buvo ramus, jaukus ir tvyrojo gera atmosfera. Keista, net mečetės čia beveik nesigirdėdavo- rikteldavo vos kartelį ir nutildavo.

Laukinis paplūdimys, netoli Sokakagzi kaimelio.

Sekančią dieną paėję kiek tolėliau, radome nuostabų laukinį paplūdimį. Konsulo rekomenduotame kempinge pasilikome porai dienų.

Liepos 15 d.

Pailsėję prie jūros išvažiavome toliau. Susistabdę vietinį, nuvažiavome apžiūrėti istorinio, labai turistinio bet gražaus Assos miestelio. Čia atradome ir nelabai turistų lankomą antikinį nekropolį ir netgi pradėjome svarstyti apie nakvynę jame. Buvo dar anksti, o kelio nuvažiuota nedaug, todėl šiek tiek atsipūtę nekropolio pavėsyje, ištranzavome toliau. Trimis automobiliais palei pakrantę, pasiekėme Kučukkuyu miestuką. Jau vakarėjo, o tinkamos vietos nakvynei dar nematyti, todėl tranzavome toliau. Šį kart susistabdėme pagyvenusį, bet puikiai angliškai kalbantį žmogų. Važiavome jūros pakrante, kur tęsėsi nesibaigiantys susilieję miestai. Taigi, vairuotojas, atvežęs į Altinoluk miestą, susitarė su vietiniu pliažo baru, dėl galimybės pasistatyti mums palapinę jo teritorijoje ir atsisveikinęs išvažiavo savo keliais. Jaunas bariuko savininkas buvo tikrai malonus, atnešė mums arbatos, pasiūlė vandens ir paslaugiai parėdė vietą palapinei. Jūra, siaurutis pakrantės smėlio ruoželis, o šalia viską užgožiantis didžiulis kelias ir miestas… Palapinę jautėmės pasistatę labiau ant greitkelio, nei pajūry, tačiau buvo ramu, nes vietos šeimininkai leido ją čia statyti.

Liepos 16 d. (Kelionė į Kiratli)

Atsikėlę greitkelio pliaže, kuo greičiau nusimaudėme jūroje ir papusryčiavę mieste stojome tranzuoti. Neilgai trukus sustabdėme jauną vyrą, kuris atvežė mus į kitą pliažų ir viešbučių miestą Ayvalik. Buvo labai karšta, bet pamatę turistų nugultus pliažus, su gausybe bumsą grojančių paplūdimio barų, apsisukome ir tą pačią minutę nutarėme kuo greičiau nešdintis iš šito miesto. Artėjo karščiausias paros metas, kuomet niekur judėti nebesinori, todėl šiek tiek patyrinėję žemėlapį atradome nuošalų miestuką Kiratli ir vos už kokių 15 kilometrų nuo jo esantį ežerą. Manėme, kad čia jau tikrai turistų nebus ir ten, radę kokį pavėsį, galėsime bent keletą valandų pailsėti. Kaip galėdami greičiau išsigavome iš Ayvalik miesto ir stojome ant pagrindinio kelio tranzuoti. Greitai susistabdėme vietinį su sūnumi. Žmogus kalbėjo tik turkiškai ir nė žodelio jokia kita mums žinoma kalba. Paaiškinus kur mums reikia, vairuotojas tik pakraipė galvą ir sutiko mus nuvežti. Jis tikrai nežinojo kas tai per miestelis, todėl važiuodamas nepraleido progos sustoti degalinėje ar paklausti vietinių žmonių, kad sužinotų kelią. Ne visi vietiniai žinojo šį miestelį, bet priešingai nei kiti iki šiol sutikti turkai, kurie nuveždavo mus kur jiems atrodydavo geriau, šis vairuotojas užsispyrė nuvežti mus ten, kur prašėme. Visą kelią kol važiavome jis vis atsisukdamas kalbino mus turkiškai. Nieko nesupratome, bet sprendžiant pagal balso intonaciją tekstas buvo maždaug toks: „Visą gyvenimą čia gyvenu, bet tokio miestelio negirdėjau! Na ir ko jums ten prireikė?!“. Mes tik šypsojomės ir kartojome „į Kiratlį“. Vargais negalais atradome tą miestuką. Tiesa, jo net miestuku neavadinsi- keletas apgriuvusių namų ir tiek. Mūsų vairuotojas dar kartą pasitikslino ar tikrai mums čia reikia, o mes, kadangi uoliai lig šiol tai tvirtinom, susirinkome savo kuprines ir atsisveikinę nukulniavome keliuku pirmyn. Ką gi šiame mieste, kur ne tik eismas, bet ir bet koks judėjimas sustojo, nutarėme toliau link ežero nebetranzuoti, o grįžti į pagrindinį kelią azimutu per laukus. Saulutė taip svilino, kad pakeliui rastame drėkinimo kanale nepasibodėjome nusiprausti ir susišlapinti visus savo rūbus. Tokiame karštyje atsidurti ant įkaitusio asfalto visai nesinorėjo, todėl atradę nuošalų alyvmedžių sodelį, pavėsyje nusnūdome. Taip pailsėję, per arimus, ražieną ir pomidorų laukus pagaliau prasimušėme į pagrindinį kelią. Tokia ta mūsų kelionė į Kiratlį, neturistinio poilsio beieškant. Išlipę ant pagrindinio kelio net rankos nespėjome pakelti, o mums jau sustojo automobilis. Vairuotojas vardu Sarper pavėžėjo mus gerą kelio galą iki Urla miesto. Pasirodo, šis žmogus taip laipioja kalnais ir gidauja Izmir miesto apylinkėse, todėl trumpam sustoję arbatos pertraukėlei ant savo žemėlapio susižymėjome neturistines lankytinas vietas Turkijoje. Pavargę nuo galybės turistų aplinkui, mes ir nutarėme rytoj važiuoti į vieną iš Sarper nurodytų laukinių pliažų. Nakvynei vairuotojas mus atvežė į atvirą laukymę prie jūros, netoli Urlos miesto. Čia visai netikėtai radome jaukią vietelę palapinei po žemomis palmėmis, šalia jachtklubo.

Liepos 17 d.

Pabudome nuo karščio palapinėje, nes saulė taip ir švietė tiesiai į ją. Kuo greičiausiai nuskubėjome į jūrą, tačiau ji mūsų ji visai nedžiugino. Vanduo šiltas ir nė kiek negaivino, o dugnas buvo seklus ir vietomis priaugęs nemalonių basai kojai žolių. Papusryčiavę šiek tiek paėjėjome iki pagrindinio kelio ir visai nesunkiai trimis automobiliais pasiekėm Karaburun miestą. Čia apsirūpinę maistu ir vandeniu kelioms dienom ištranzavome toliau. Dar keliomis mašinomis pasiekėme Hasseki miestelį, nuo kurio kalnuotomis vietovėmis jau pėsčiomis leidomės į laukinio paplūdimio paieškas.

Jau vakarėjo, todėl nebuvo labai karšta, o vaizdas nuo pajūrio kalnų, rodos, suteikė sparnus. Žemyn leidomės asilų išmintais takais, kol pasiekėme didesnį keliuką, o juo paėję dar šiek tiek, nusileidome į atrastą laukinį paplūdimį. Jis buvo gana didelis, todėl nustatę kur yra rytai, palapinę pastatėme tokioje vietoje, kad kuo ilgiau turėtume pavėsį. Stovyklavietę įkūrėme prie uolų, vos už penkių metrų nuo banguojančios jūros. Gėrėjomės saulėlydžiu ir pro šalį kursuojančių kruizinių laivų šviesomis. Laukiniame paplūdimyje pasilikome dvi dienas.

Liepos 19 d.

Laukinis paplūdimys buvo labai gražus, tačiau ilgai gulėti pajūry be jokios rimtesnės veiklos- ne mums. Taigi, susirinkome kuprines ir jau kitu keliu nupėdinome civilizacijos link. Teko gerokai paėjėti, kol pagaliau susistabdėme pirmąjį tądien automobilį. Jaunas vaikinukas pavežė iki Urla miesto iš kur dar viena mašina pavažiavome kelis kilometrus iki patogesnės vietos tranzuoti. Nors pašonėje stovėjo kelių policija, čia nesunkiai susistabdėme mašiną. Tik automobiliui pajudėjus pastebėjome, kad nebeturime didžiosios dalies mūsų suplyšusio Turkijos žemėlapio su sužymėtomis lankytinomis vietomis, o atsigręžę atgal horizonte pamatėme jį blaškomą vėjo… Pagalvojome, kad teks įsigyti naują, juolab, kad senojo kokybė mūsų netenkino. Viena bėda, kad žemėlapio reikėjo kuo greičiau, nes kaip tik išvažinėjom iš dar mums likusios žemėlapio dalies. Mūsų vairuotojas tarpiniame miestuke stabtelėjo 15 minučių arbatos pertraukėlei, o Sigis išbėgo ieškoti žemėlapio. Degalinėje nieko nerado, todėl teko eiti per visas dar atidarytas įstaigas ir ten bandyti laimę. Vienoje parduotuvėlėje mums padovanojo nedidelį reklaminį žemėlapį. Pradžiai tokio užteks. Pakeliui į Selčuk miestą vairuotojas stabtelėjo mums parodyti turkų pamėgtą paplūdimį, kuriame ir pats pasigyrė, kadaise praleidęs su šeima savo atostogas. Kadangi buvo jau vėlu, čia ir nusprendėme pasilikti nakvynei. Šiame paplūdimyje turkai atostogavo pasistatę didžiules palapines ar džemperius, todėl mes su savo palapine čia visai pritikome. Buvo tik viena ir ta pati, kaip ir visoje Turkijoje bėda- šiukšlės. Kur tik sustoja turkas, ten šiukšlių kalnai. Jei gamtoje ar mieste radai gražesnę vietą, kur žmonės mėgsta pasisėdėti, tai per ištiestos rankos atstumą rasi prišiukšlinta. Tai visai ne šiukšlių dėžių trūkumo problema- tai mentalitetas.

Liepos 20 d.

Pažadinti kylančios saulutės, greitais susirinkome daiktus ir išėjime tranzuoti. Šią dieną susistabdėme daugiausiai automobilių per kelionę t.y. 9, bet nuvažiavome ne ypatingai daug. Dviem automobiliais pasiekėme Selčuk miestelį. Iš ten gan greitai nusigavome į Aydin mietą. Gerą valandą prastovėję autostrados pradžioje susistabdėme vilkiką, kuriuo grįžome apie 30  kilometrų atgal. Pasiekę Germencik miestelį, nusigavome į Milas miestą, o iš ten ir į Muglą. Vėliau netyčia užklydome į kurortinį miestelį Akaya, o iš jo išsigavę į teisingą kelią, atsidūrėme laukuose. Pradėjome ieškoti nakvynės. Paėję šiek tiek laukų grumstais pastebėjome šalia pastatų sėdinčius žmones. Priėjome pabendrauti ir pasiklausti, kur galėtume pasistatyti palapinę. Pasirodo ten buvo nemažo ūkio pastatai, o malonūs žmonės pavaišino mus arbata ir parodė kambarį kur galėtume išsimiegoti, bei dušus, kur galėtume nusiprausti. Didelei savo nuostabai čia aptikome ir nemokamą bevielį internetą. Pasinaudoję netikėtais patogumais, laimingi nuėjome miegoti.

Liepos 21 d.

Fetiye miestas.

Ryte atsikėlę pamatėme, kad ūkyje darbai vyksta jau visu pajėgumu. Greitai susirinkome daiktus ir atsisveikinę su mus priglaudusiais žmonėmis, stojome į kelią tranzuoti. Susistabdę automobilį, nuvažiavome į Fetiye miestą. Čia pavalgėme, apžiūrėjome miesto pakrašty esančias uoloje iškaltas kapavietes ir parkelio pavėsyje pavargę nuo karčio vėl išėjome į kelią. Eiti daug nebesinorėjo, todėl tranzuoti pradėjome miestui dar nesibaigus. Sėkmingai susistabdę keletą automobilių, pasiekėme Saklikent miestelį. Ten pasirodo visiškai turistinė vieta, kur žmonės moka pinigus, kad galėtų po kalnų upe kanjone pabraidyti. Paėję pora kilometrų upės vaga, atradome ramią ir jaukią vietą nakvynei. Tik pradėjome statyti savo būstą, kai prie mūsų priėjo labai smalsus ir be galo paslaugus jaunas aviaganys. Jam buvo viskas baisiai įdomu: ir mūsų kuprinės, ir palapinė, ir pripučiami kilimėliai. Jis labai norėjo mums visur padėti, tad ir padėjo prie palapinės iškelti lietuvišką vėliavą. Kai smalsuolis visiškoje tamsoje nugynė savo avis, mes išsimaudėme šaltame upės vandenyje. Po dienos karščių tai buvo didelė palaima! Atsigaivinę ir švarūs, ramiai nuėjome miegoti.

Liepos 22 d.

Tik atsikėlę, greitai persinešėme visus daiktus į didesnį pavėsį, nes pasirodžiusi saulutė jau kepinte kepino. Ryte sulaukėme ir vakarykščio mūsų svečio- smalsiojo aviganio. Jis vėl viskuo domėjosi, visur norėjo padėti ir kvietė mus pusryčių. Paprašėme smalsuolio duoti mums laiko susiruošti ir jis nuėjo savo keliais. Su didžiuliu malonumu pasipliuškenome vėsiame vandenyje. Nebesulaukę savojo smalsuolio, susirinkome daiktus ir pajudėjome. Ieškodami patogesnio kelio šiek tiek paklaidžiojom tarp nendrių, o nutarę grįžti vakarykščiu keliu greitai pasiekėme įėjimą į kanjoną. Čia vos tik spėjome nusimesti kuprines, o mums jau sustojo automobilis, kuriuo nuvažiavome iki pagrindinio kelio į Fetiye. Mūsų paskaičiavimais iki sekančio mums reikalingo posūkio buvo apie 5 kilometrai, todėl tranzavome toliau. Kaip nustebome, kai pavažiavę nepilną kilometrą atsidūrėme vietoje… Juokėmės ir mes ir vairuotojas. Toliau tranzuoti ilgai neteko- tik iškėlę ranką sustabdėme naujutį BMW. Ten sėdėjęs linksmas vyrukas kaip tik važiavo į Olimpos kaimelį, kur mes būtinai norėjome nuvažiuoti ir apsistoti bent keletai dienų. Vyrukas prisipažino, jokio alkoholio nevartojantis, bet „žolytės“ neatsisakantis. Taip, jis vis patraukdamas „žolytę“ linksmuolis sėkmingai mus nuvežė į patį Olimpos kaimelį.  Tiesa, pakeliui po desperatiškų trijų dienų paieškos, pagaliau sugebėjome nusipirkti tinkamą Turkijos žemėlapį!

Kanjone prie Olimpos miestelio.

Olimpos kaimelyje Sigis kartą  jau buvęs, todėl žinojome ko tikėtis ir ką norime ten pamatyti. Bohemiškos dvasios kaimelis, tiesa šiuo metų laiku kiek pilkokas poilsiautojų, turi daug žavesio. Susiradę mums tinkamą pensioną, jame nusimetėme daiktus ir nuėjome į Sigio žinomą šalia esantį kanjoną palaipioti. Paskui dar šiek tiek pasivaikščioję nemažu Olimpos antikiniu miestuku, suskubome atgal į Pensioną vakarieniauti. Pavakarieniavę nuėjome miegoti.

Chimeros ugnys.

Sekančią dieną persikėlėme į netoliese esantį kempingą. Nutarėme apžiūrėti uolose degančias Chimeros ugnis, netoli Čirali miestelio ir geriau apžiūrėti antikinį miestą. Kempinge paklausę kelio, kaip nusigauti iki Čirali, sulaukėme atsakymo, kad patys ten tikrai nenusigausime. Gal žmonės taip atsakė dėl neįpratimo keliauti savarankiškai, ar saugodami užsakomuosius turus turistams, nuo kurių pensionams taip pat nubyra pinigų, bet mes, atitranzavę apie 6000 kilometrų, labai nesijaudinome ir ištranzavome. Užtrukę apie pusvalandį, keturiomis mašinomis, nusigavome iki pat už 15 kilometrų esančių Chimeros ugnių, o jas apžiūrėję dar viena mašina pasiekėme pajūrį. Gražiame paplūdimyje pranardėme gerą valandą, o paskui nuėjome geriau apžiūrėti antikinio miesto. Beeinančius paplūdimiu, vienas turkas, pastabėjęs Sigio universalią skarelę (Buff‘ą) su lietuviška trispalve, mus užkalbino lietuviškai. Jis puikiai kalbėjo šia kalba nes yra vedęs lietuvaitę. Buvo tikrai malonu tokiame Turkijos krašte su nepažįstamais žmonėmis pakalbėti gimtąja kalba! Apžiūrėję antikinę Olimpos miestelio dalį, nuėjome į kempingą vakarieniauti.

Liepos 24 d.

Atsikėlę papusryčiavome ir susirinkę daiktus ištranzavome toliau. Trimis mašinomis pasiekėme Natalijos miestą. Ten, kiek pavažiavę dar vienu automobiliu, karščiausią dienos dalį praleidome miesto parke. Pailsėję, trimis automobiliais nusigavome į netoli Antalijos, ant jūros kranto esantį Belek miestelį. Jau buvo vakaras, todėl pradėjome ieškoti nakvynės. Praėję gerą kelio galą iki pakrantės, ją pamatę neapsidžiaugėme- ant pakrantės esantys viešbučiai okupavo ją visą. Paplūdimys pilnas gultų, barų, diskotekų ir išsiausčiusių turistų. Net praeiti juo iki ramesnės vietos negalėjome, nes apsaugos darbuotojai sustabdė mus ir nebeleido eiti toliau… Taigi išsimaudę šiltoje kaip arbatėlė jūroje, parkulniavome visą nueitą kelią atgal. Kol Gerda naktinėje parduotuvėje pirko maistą, Sigis, pastebėjęs sėdinčius vietinius gyventojus, įkalbino, kad jie mus šiek tiek pavėžėtų. Žmonės, žinoma, sutiko padėti ir nuvežė mus iki Serik miestelio. Buvo jau labai vėlu, apie 12 nakties, todėl šiek tiek paėję ir pamatę, kad miestukas vis nesibaigia, nutarėme tranzuoti. Neilgai trukus susistabdėme jauną turką, kuris išvežė mus iš miesto ir parodė gerą nakvynės vietą ant Kiopriu upės kranto. Čia mes ir pasistatėme palapinę. Nors buvo labai vėlu, bet mus atvežęs turkas labai norėjo kartu išgerti alaus, taigi, kol mes statėme palapinę, jis nuvažiavo į parduotuvę. Juokaudami, šalia palapinės išgėrėme alų, o paskui prasidėjo nepadorūs pasiūlymai. Mums atsisakius, nuliūdęs turkas išvažiavo savo keliais, o mes pagaliau nuėjome miegoti.

Liepos 25 d.

Prie Kiopriu upės padžiuginome vietinius keletu triukų.

Ryte atsibudom nuo karštos saulutės spindulių. Susirinkę daiktus, kuo skubiausiai nuėjome į pavėsį. Dienos šviesoje upė atrodė daug gražesnė. Nors ramadanas, kuomet musulmonai nei valgo, nei geria per visą dieną iki saulės laidos, po tiltu per upę, ant atsineštų kilimų, šeimomis susėdę vietiniai ilsėjosi, bei ant grotelių kepė įvairiausius patiekalus. Kiopriu upės vanduo vėsus ir skaidrus, todėl čia yra daug besimaudančių. Atradę negyvenamą salą upės viduryje, persinešėme ten visus savo daiktus ir įsikūrėme dviem dienom. Prie upės apžiūrėjome apylinkes, ilsėjomės, mokėmės šokinėti į vandenį, bei bendravome su vietiniais, kurie nepraleisdavo progos užsukti į mūsų stovyklavietę.

Liepos 27 d.

Ištranzavome tik apie šeštą valandą vakaro. Vos minutę pastovėję ant kelio, susistabdėme mašiną, kuria nuvažiavome tiesiai į Alaniją. Po nesėkmingų interneto paieškų keliose degalinėse, pagaliau gavę ryšio autobusų stotyje, sukontaktavome su mūsų draugu Justinu, pas kurį ir apsistojome.

Reklama

Įrašo “Turkija kitaip (I dalis)” komentarai: 6

  1. “o paskui prasidėjo nepadorūs pasiūlymai“. Pasiūlė graikiškų salotų? 😉 Ir visgi suintrigavai “Dariau“, ką gi reiškia Sigis Turkijoje? :))

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s