Stambulas- vartai į Aziją

Po 50-ies kelionės dienų, susistabdę 78 mašinas ir pravažiavę apie 5000 kilometrų, pasiekėme Turkiją. Mus vežęs vairuotojas Nuri, užsiimantis ne visai legaliu veislinių šunų pervežimu Europoje, yra gerai žinomas pasienyje, todėl šiek tiek nerimavo ar jam pasiseks kirsti Bulgarijos- Turkijos sieną. Laimei jokių nesklandumų neiškilo ir po valandos įvairių pasienio procedūrų mes įvažiavome į Turkiją. Lietuviams vizų nebereikia, todėl lengvai gavome po štampą į pasus, kuris leidžia mums šioje šalyje išbūti iki trijų mėnesių. Manau to mums pilnai pakaks. 🙂 Dar gera valanda kelio ir mes pasiekėme Stambulą. Atsisveikinome su Nuri, persėdome į jo verslo partnerio mašiną, kuris mus ir nuvežė ten, kur mums ir reikia- į Stambulo rajono Bešiktaš centrą. Prieplaukoje susitikome su drauge Dovile, pas kurią ir svečiavomės artimiausią savaitę.

Siuleymaniye mečetės siluetas.

Pirmieji mūsų nuotykiai Stambule jau prasidėjo sekančią dieną, kai Sigis pabandė nusiimti pinigų iš bankomato. Atiduodant kortelę, ji  vienu kampu užstrigo ir po ilgo pypsėjimo, buvo gražiai įtraukta atgal į aparatą, kaip pamiršta kortelė. Stovėjom prie bankomato ir nieko negalėjom padaryti. Še tau siurprizas- dabar neturime nei grynų pinigų, nei kortelės! Tada prasidėjo linksmas kortelės atgavimo procesas. Paskambiname į banko pagalbos telefoną anglų kalba. Tik pradėjus aiškinti susidariusią situaciją, atsiliepusi moteriškė apsimeta, kad mūsų negirdi ir meta ragelį. Trečią kartą perskambinus, sugebame paaiškinti kas atsitiko, o kitoje pusėje ramiu balsu paaiškina, kad nesijaudintume, ši kortelė bus sunaikinta, o mes turime kreiptis į savo banką, kad išduotų naują. Į visus mūsų aiškinimus, kad esame ilgoje kelionėje ir jie neturi teisės naikinti ne savo kortelę, atsakymas tik vienas- jūsų kortelė bus sunaikinta. Juokas pro ašaras… Nusprendžiame, kad geriausias būdas viską išsiaiškinti, tai važiuoti į patį banką, ką ir padarėme sekančią dieną. Sugaišę beveik pusdienį, išgavome pažadą, kad greičiausiai sekančią dieną savo kortelę atgausime. Taip ir atsitiko, kitą dieną kortelę atgavome nesužalotą. 🙂

Nepergyvendami, kur nakvosime ir turėdami visus patogumus pirmiausia suskubome dėliotis tolimesnius kelionės planus. Nuo Turkijos kiekviena sekanti šalis reikalaus vizos, todėl reikia jau atidžiau ir tiksliau viską suplanuoti. Nieko nelaukdami, internetu užpildėme prašymus Irano vizoms gauti, bei sumokėjome po 35 eurus, bet tai dar visai negarantuoja, kad vizas gausime. Net tuo atveju, jei mūsų prašymas gauti vizas nebus patenkintas, mes tų pinigų neatgausime. Tačiau kito varianto nėra, turime rizikuoti…

Kitas naudingai nuveiktas darbas- surinkome nebereikalingų daiktų ir rūbų krūvą, kuriuos perdavėme Dovilei, kad parvežtų į Lietuvą. Po šios procedūros, kuprinių svoriai ženkliai sumažėjo…

Susitvarkę svarbiausius darbus, galėjome kiek ramiau susipažinti su Stambulu. Šis miestas įspūdingas vien savo dydžiu- skirtingų šaltinių duomenimis, jame gyvena apie 15- 18 mln. gyventojų. Miesto istorija ne ką skurdesnė, nes skirtingomis epochomis Stambulas buvo Romos, Bizantijos ir Osmanų imperijų sostinė. Geografiškai miestas įsikūręs abiejose Bosforo sąsiaurio, skiriančio Europą nuo Azijos, pusėse, todėl dažnai vadinamas „Vartais į Aziją“. Europos ir Azijos dalis per Bosforo sąsiaurį jungia du apie pusantro kilometro ilgio tiltai. Didžioji dalis žinomiausių architektūrinių paminklų yra Europinėje Stambulo dalyje, bet ir to nepakanka, kad sugebėtum apeiti visus per vieną dieną.

Bosforo tiltas, jungiantis Europą su Azija.

Bene didžiausią įspūdį paliko mečetės. Pirmoji mūsų aplankyta Sultono Achmedo, arba dar kitaip vadinama mėlynoji mečetė. Tiesa iš karto į ją patekti mums nepavyko. Aptarnaujantis personalas maloniai paaiškino, kad kaip tik šiuo metu vyksta pamaldos, mečetę galime aplankyti po jų, o tą laiką esame maloniai kviečiami praleisti gretimame pastate, kur vyksta nemokama paskaita apie islamą. Nepraleidome progos pasinaudoti šiuo pasiūlymu. Išklausę apie pusvalandį trukusią tikrai įdomią paskaitą, suskubome atgal į mečetę. Prisilaikydami mečečių lankymo taisyklių, prie įėjimo nusiavėm batus, o Gerda papildomai užsidengė plaukus skara. Pasirodo, Gerdos nederamo ilgio, todėl teko užsivynioti mėlynos spalvos sijoną, kurį gavome prie įėjimo. Pagaliau po išklausytos paskaitos ir viso šio pasiruošimo, galėjome įžengti vidun. Tik peržengus mečetės durų slenkstį atėmė žadą… Didingi išmarginti kupolai, didžiuliai žemai nuleisti sietynai, grindys vientisai išklotos kilimais ir keliaklupsčiaujantys musulmonai sudarė didingą ir mistinę atmosferą, kas mums, kaip pirmą kartą atsidūrusiems tokio pastato viduje paliko tikrai nepakartojamą įspūdį.

Sultono Ahmedo mečetės kupolai.

Kitos aplankytos mečetės nenusileido didingumu ir grožiu. Visų jų pavadinimus iš karto atsiminti buvo per sunku, todėl tarpusavyje bendraudami pavadinome jas savaip. Pavyzdžiui Siuleymaniye mečetei suteikėme „mečetės ant kalno“ vardą, o mečetę esančią prie prieskonių turgaus, dėl vyraujančios žalios spalvos interjere, pavadinome „žaliąja“.

Bene labiausiai mums patikusios Siuleymaniye mečetės viduje.

Naujoji, arba mūsų praminta “žalioji“ mečetė.

Garsųjį Hagia Sophia soborą apžiūrėjome tik iš išorės. Kad ir kaip viliojančiai skambėtų jo interjero aprašymai, mes už įėjimą mokėti po 25 TL (~40 Lt) sau leisti negalėjome. Pati Hagia Sophia garsi tuo, kad ji pastatyta 532- 537 metais imperatoriaus Justinan I paliepimu kaip krikščioniška bažnyčia, o  1453 metais užgrobus osmanams, papildomai pastačius keturis minaretus, paversta į mečetę. Hagia Sophia laikoma iškiliausiu Bizantijos šedevru.

Hagia Sophia

Nemažą įspūdį paliko Bazilikos vandens saugykla. VI a. pastatyta požeminė geriamo vandens talpykla turi 336 kolonas, užima 140×70 m plotą ir gali talpinti iki 100.000 m3 vandens.

Bazilikos vandens saugykla.

Taip pat apsilankėme viename seniausių ir didžiausių dengtų turgų pasaulyje „Grand Bazaar“. Veikiantis jau nuo 1461 m. šis turgus po stogu talpina apie 5000 parduotuvėlių ir prekyviečių. Pirkti mes nieko nepirkome, bet tikrai buvo į ką akis paganyti! Lyg tikras požeminis miestas Grand Bazaar išvagotas gatvių ir gatvelių. Jame esanti kiekviena parduotuvėlė tviska savomis prekėmis, o tarpdury stovintys pardavėjai maloniai kalbina praeivius užeiti vidun. Kaip ir pridera kiekvienam turguj, čia vyrauja didžiulis šurmulys.

Grand Bazaar

Pasigrožėjome ir prie Stambulo Azijos dalies krantų, Bosforo sąsiaurio saloje pastatytu mergelių bokštu. Tai senovinis statinys, kurio seniausios konstrukcijos datuojamos 341 m. pr. Kr. Laikui bėgant šis bokštas tarnavo įvairiems tikslams: buvo naudojamas kaip švyturys, kalėjimo izoliatorius ar gynybinis bokštas. Yra išlikusi su šiuo bokštu susijusi legenda. Sakoma, kad kadaise valdžiausiam sultonui išpranašavo, jog jo dukra mirs nuo gyvatės įgėlimo. Labai išsigandęs sultonas saloje, kurios nepasiektų jokia gyvatė, pastatė bokštą ir jame apgyvendino savo mylimą dukrą. Aštuoniolikto gimtadienio proga, valdovas dukrai padovanojo didelę pintinę vaisių. Niekas nepastebėjo, kad šioje pintinėje tūnojo pasislėpusi gyvatė, kurios įgėlimas merginai buvo mirtinas. Sultono dukros garbei šis statinys saloje ir vadinamas mergelių bokštu.

Mergelių bokštas.

Teko pasivaikščioti kelių kilometrų ilgio Istiklal pėsčiųjų alėja. Ja kasdien praeina apie 3- 4 milijonai žmonių!

Istiklal pėsčiųjų alėja.

Esame laimingi, kad turėjome galimybę bent keletą dienų praleisti viename didžiausių pasaulio miestų ir bent truputį pajausti jo dvasią. Mums jis pasirodė kaip didelių kontrastų ir tolerancijos miestas. Čia gali pamatyti tiek prisidengusias visą kūną, kur atidengtos tik akys, tiek plaukus po skara slepiančias, tiek ryškiai prisidažiusias, trumpas sukneles vilkinčias ir iššaukiančiai atrodančias moteris. Čia vieni skuba į mečetę melstis, kai kiti tuo metu vaikšto po modernius prekybos centrus ar ramiai sau žvejoja Bosforo sąsiaurio pakrantėje. Atrodo, kad šiame mieste transporto spūstys niekada nesibaigia, o miesto gyvenimas verda visą parą… Mums Stambulas- naujo kelionės etapo pradžia…

 

Pasisvečiavę aštuonias dienas pas Dovilę ir turėję visas puikias sąlygas pamatyti miestą, nusprendėme, kad jau laikas palikti Stambulą ir judėti toliau, gilyn į Turkiją…

Reklama

Įrašo “Stambulas- vartai į Aziją” komentarų: 1

  1. Man Stambulas paliko labai didelį įspūdį. Gaila, kad turėjau tik šiek tiek laiko jį apžiūrėti. Jo užteko tik dviejų valandų turui autobusu, po kurio norėjosi dar ir dar, bet teko skristi į Gruziją. 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s