Juodkalnija, Serbija ir Bulgarija

Plepus ir smagus jaunas anglas pervežė mus per Kroatijos– Juodkalnijos sieną ir išleido Kamenari miestelyje. Buvo jau vakaras, todėl pradėjome dairytis nakvynės vietos o ir į jūrą įlįsti po varginančio dienos karščio labai norėjosi. Niekaip negalėjome rasti geros nakvynės vietos- vienoje kelio pusėje plytėjo įlanka stačiais krantais, o iš kitos kalnas, apaugęs tokia miško tankme, kad net įlįsti nesugebėtume, o ką jau kalbėti apie palapinės statymą. Greitai nusimaudę jūroje patraukėme keliu link Perast miestelio tikėdamiesi, kad kažkur vis tiek rasime tinkamą vietą nakvynei. Eidami vis iškeldavome ranką mašinai stabdyti, bet daug vilčių į tai nedėjome. Tačiau, kaip sakoma, geriau bent kažką daryti, nei nieko nedarant skųstis!

Mes su svetingai mus priėmusiu Budimir.

Taip kartą iškėlus ranką prie mūsų sustojo mašina. Gatvė buvo siaura ir sustojusi mašina blokavo eismą, todėl net nepasiteiravę kur žmogus važiuoja, greitai sušokome su visa savo manta. Važiuodami išsiaiškinome, kad vairuotojo vardas Budimir, jam 54-eri, jis lipa į kalnus, organizuoja raftingus, baidarių žygius bei kanjoningus. Sužinojęs, kad dar neturime nakvynės vietos, mūsų vairuotojas stabtelėjo degalinėje, nupirko maisto ir atvežęs į Risan miestelį, pakvietė nakvynei į savo namus. Pavakarieniavę ir išsikalbėję apie kalnus, baidares ir gyvenimą Juodkalnijoje, nusiprausėme ir nuėjome miegoti į mums paskirtą kambarį.

Birželio 26 d.

Perast miestelis.

Ryte Budimir mus pavalgydino ir nuvežė į Perast miestelį, esantį už poros kilometrų nuo nakvynės vietos. Pasakęs, kad maždaug už valandos važiuos į Kotor miestą, o mes, jei norime, galėtume keliauti kartu, išleido mus gražioje apžvalgos aikštelėje. Perast miestelis nedidelis, bet gražus. Viena bėda, kad čia jau pradėjo lankytis rusai, o ten kur jų daug- dingsta autentiškumas. Net ir tokiame nedideliame miestelyje kaip Perast, pamatėme kursuojantį elektromobilį ir kelis šimtus metrų „nepaeinantiems“ turistams. Apžiūrėję miestelį, susiradome Budimir ir kartu išvažiavome į Kotor miestą.

Viena iš Kotor senamiesčio gatvelių.

Atvažiavę apžiūrėjome senamiestį, trumpam prisėdome kavinukėje, bei atsisveikinę pasukome savo keliais. Kotor mieste gan greitai susistabdėme rusų turistus, kurie mus nuvežė iki Budva miesto. Kai pamatėme šį kurortinį miestą susidarė įspūdis, kad esame ne Juodkalnijoje, o Rusijoje- aplink visi šneka vien tik rusiškai, net reklamos pakelėje rusų kalba! Diena buvo karšta ir norėjosi atsigaivinti. Prasibrovę per mases poilsiautojų, pasikeisdami įlindome į gaivią jūrą. Kitą kartą jūrą, greičiausiai, matysime tik Turkijoje. Išsimaudę išėjome stabdyti mašinų. Paėję apie kilometrą, susiradome išvažiavimą į Podgoricą. Čia jau buvo keletas tranzuotojų, o jiems išvažiavus atsirado vis naujų. Pasirodo, šioje šalyje populiaru taip važinėti! Pastovėję apie pusvalanduką ir  mes susistabdėme mašiną. Šį kartą mus pavežė du policininkai. Jie važiavo tiesiai į Podgoricą, o paskui, vienas iš jų tęsė kelionę toliau į Bjelo Polje miestelį. Sužinojęs apie mūsų kelionę, pastarasis maloniai pasiūlė nuo Podgoricos persėsti į jo mašiną ir važiuoti toliau. Pakeliui abu policininkais sustojo kavinukėje ir būtinai pavaišino nors ir sultimis. Iš šių žmonių sužinojome, kad Juodkalnijoje palapinę galima statyti bet kur ir tai mus labai nudžiugino. Vaizdingu kalnų keliu pasiekę Podgoricą, prie pagrindinio policijos komisariato persėdome į kitą mašiną ir išvažiavome į Bjelo Polje. Tik įsėdę į mašiną susidūrėme su dar viena Juodkalnijos specifika- Sigiui besisegant saugos diržą, vairuotojas Vladev nuramino kad nesijaudintume, nes to daryt nebūtina. Sigis visgi diržą užsisegė! Dar prieš pradedant važiuoti Vladev pažadėjo mums gražius pakelės reginius ir tikrai neapsiriko. Kelias serpentinais raitėsi tarp kalnų, palei nuostabius Morača ir Tara upių kanjonus. Beveik visą 100 kilometrų pro automobilio langus žiūrėjome išsižioję! Iš Vladev sužinojome, kad kelias, kuriuo važiuojame yra gan sudėtingas ir kiekvienais metais čia įvyksta nemažai avarijų, tačiau įgudęs mūsų vairuotojas mikliai sukiojo vairą ir drąsiai spaudė greičio pedalą. Kol važiavome visai sutemo, todėl pasiteiravome Vladev ar jis žino, kur galėtume pasistatyti palapinę, Išaiškinęs kaip toli nuo kelio mes mėgstame stovyklauti, jis atvežė mus į degalinę ir sutaręs su darbuotojais dėl mūsų stovyklavimo netoliese, su mumis atsisveikino. Šalia degalinės pastebėjome parduotuvėlę, kuri vietiniams gyventojams atlieka ir baro funkciją. Po karštos dienos ir sėkmingai įveikto daug didesnio nei buvo numatyta maršruto, šitame bare nutarėme prisėti ir mes. Sigis pasiėmė alaus, o Gerdai nupirko litrą jogurto. 🙂 Kažkokiu būdu jogurtas nebuvo atidarytas, o Sigis jau pradėjo palengva gurkšnoti antrą alaus butelį. Tai pamatę vietiniai užsakė mums dar porą butelių alaus. Šito kiekio įveikti visai nesinorėjo, o gražinti alų vietiniams taip pat nepavyko, todėl su dviem atidarytais buteliais rankose nuėjome statyti palapinę…

Birželio 27 d.

Ryte papusryčiavome toje pačioje parduotuvėje- kavinukėje. Po to šiek tiek paėję mums tinkamu keliu, pradėjome tranzuoti. Neužilgo susistabdėme autobusiuką ir ten sėdėjęs vairuotojas pavežė mus iki Berane miestuko. Ir vėl važiavome kaip jau įprasta Juodkalnijoje- neužsisegę saugos diržų (jie paprasčiausiai buvo apvynioti ant sėdynių kaip nenaudojami) ir pakelės kavinukėje pavaišinti kava ir sultimis. Iš Berane į Rožaj miestuką nusigavome ko gero su pačiu nemaloniausiu vairuotoju šioje kelionėje. Mašinoje sėdėję vyras ir moteris neatrodė labai draugiški, kažką kalbėjosi tarpusavyje, o mums išlipus paprašė už kelionę susimokėti. Paaiškinom, kad apie užmokestį iš anksto nebuvo tartasi ir visą Europą apkeliavom niekam nemokėdami, todėl daugiau prie mūsų nebesikabino ir nekilo jokių konfliktų. Po tokio važiavimo nutarėme daug atidžiau rinktis vairuotojus! Dėl likusio nemalonaus jausmo Rožaj miestukas atrodė nemielas ir norėjosi iš jo kuo greičiau dingti. Greitai pasinaudoję internetu ir užkandę, išėjome ieškoti patogios vietos tranzavimui. Pakeliui sutikti žmonės su mumis maloniai sveikinosi angliškai ir teiravosi iš kur mes esame. Gal ne toks ir blogas tas pasienio miestukas Rožaj?! Tranzuoti trukome neilgai. Šį kartą mums sustojo jaunas, kultūringas vaikinas, kuris paslaugiai mus privežė iki pat pasienio su Serbija. Juodkalnija mums labai patiko. Nors šalį pravažiavome per dvi dienas, spėjome akies krašteliu pamatyti nuostabią gamtą, bei sutikti svetingus žmones. Labai gaila, kad gražiausius miestukus „okupuoja“ rusų turistai, bet ten, kur vis dar yra nepaliesta gamta tikrai norisi sugrįžti.

Greitai praėję Juodkalnijos pasienio postą, pėstute neutraliąja zona, nukulniavome Serbijos link. Neutraliosios zonos pasirodė ne tiek ir mažai- serpentinu teko paeiti gerą kilometrą. Pamatę, kad mes iš Lietuvos, linksmi Serbijos pasieniečiai iš karto paminėjo Sabonį ir Kauno „Žalgirį“ (jie juk irgi krepšinio šalis) ir be jokių užlaikymų praleido į Serbijos pusę. Tik praėję pasienį, suradome tinkamą vietą ir pradėjome tranzuoti. Nusimetę kuprines iš kart sulaukėme vietinių dėmesio. Neilgai trukus sustabdėme mašiną iš Juodkalnijos, kuria nuvažiavome tiesiai į Novi Pazar miestą. Tai vienas iš nedaugelio musulmonų miestų Serbijoje. Jau temo, todėl pradėjome rūpintis savo nakvyne. Teko gerokai paėjėti, kol pagaliu išėjome už miesto ir radome tinkamą vietą nakvynei. Palapinę statėme netoli kelio, visiškai šalia kukurūzų lauko, mėnesienai šviečiant…

Birželio 28 d.

Ryte kėlėmės anksti. Susikrovėme savo kuprines ir ant saulės padžiovėme  nuo kondensato sudrėkusį viršutinį palapinės tentą. Patys sėdome rašyti dienoraštį ir valgyti pusrytinius sausainukus. Neilgai trukus prie mūsų priėjo senyvo amžiaus vyras. Jis maloniai pasiteiravo ką veikiame jo ūkyje, o sužinojęs, kad tik nakčiai buvome pastatę palapinę ir dabar važiuosime toliau, su šypsena pasakė, kad viskas gerai. Kol išdžiuvo palapinės tentas, mus užkalbino dar keli pro šalį ėję žmonės. Pagaliau susiruošę, išėjome tranzuoti toliau. Neilgai trukus mums sustojo vietinis senyvo amžiaus žmogus, kuris nuvežė iki Raška miestelio. Ten pavalgę ir kiek atsipūtę pavėsyje išėjome tranzuoti toliau. Čia mums sustojo Bosnis, vardu Edu. Jis gerai kalbėjo angliškai, todėl neblogai susibendravome. Vaikinas važiavo pirštis savo merginai ir netgi parodė mums sužadėtuvių žiedą! Buvo taip įdomu šnekučiuotis, kad nejučia pravažiavome tą miestuką, kuriame planavome išlipti, bet, tikriausiai atsitiktinumų nebūna ir nėra to blogo kas neišeitų į gerą. Nutarėme važiuoti kitu keliu. Išlipome Vrnjačka Banja miestelyje. Kepinant saulei, norėjome bent pusvalandžiuką pailsėti pavėsyje, todėl prisėdome po medžiais, šalia nuošalesnių namų tvoros. Kol ilsėjomės, prie mūsų sustojo vietinė moteris. Pasiteiravo ką čia darome, iš kur esame ir kur keliaujame. Sulaukusi atsakymų, nustebusi paklausė iš kur mes mokame serbiškai. Mes dar labiau nustebę atsakėme, kad nemokame šitos kalbos. Čia norėčiau patikslinti kaip mes susikalbame šiame regione. Visoje buvusioje Jugoslavijoje žmonės kalba labai panašiomis kalbomis. Skirtumai tarp jų tik kaip tarp vienos kalbos dialektų. Tai slaviškos kalbos, todėl mokėdami rusų ir lenkų kalbas, nesunkiai galėjome suprasti vietinius žmones. Kadangi šiame regione jau buvome gerą mėnesį, tai patys pradėjome kalbėti tokiu rusų, lenkų ir savadarbiu mišiniu. Vietiniai mus suprato 🙂

Mistinė nakvynės vieta prie paminklo.

Pailsėję pavėsyje užkandome ir kol dar nesutemo, nutarėme ieškoti nakvynės vietos. Išėję už miesto, dešinėje pusėje pamatėme kalniuką. Užkopę puse kalno, sutikome vietinį senyvą vietinį, varantį ožkas. Paklausę ar galime čia vienai nakčiai statyti palapinę, jis atsakė kad galime čia apsigyventi nors ir tris dienas. Gavę tokį leidimą užsikėblinome ant kalniuko ir išvydę vaizdą beveik išsižiojome… Ant kalno viršaus stovėjo didžiulė akmeninė piramidė, su apvalia skyle viduryje, o priešais ją ir už jos buvo pastatytos detalės su tokiomis pat skylėmis. Visas kompleksas kažkuo priminė raketų paleidimo bazę ar net didžiulius „kosmoso vartus“. Šioje vietoje tvyrojo mistinė didybė, kurią tik dar labiau papildė sušvitusi pilnatis. Visiškai šalia piramidės mes ir pasistatėme savo palapinę.

Birželio 29 d.

Atikėlusi ryte Gerda pajuto, kad kažko skrandis streikuoja, todėl neskubėjome palikti įdomios stovyklavietės. Ramiai susirinkome daiktus, pavalgėme lengvus pusryčius ir dar gerą valandėlę numigome skulptūros viduje. Apie 15-ą  valandą dienos, pagaliau susiruošėme tranzuoti. Nusileidę nuo kalno gan greitai susistabdėme du serbų verslininkus, puikiai kalbančius angliškai. Iš jų sužinojome, kad paminklas, prie kurio praeitą naktį miegojome, pastatytas antro pasaulini karo aukoms atminti. Išlipę Kruševac mieste už kokio pusvalandžio susistabdėme vietinį, kuris mus atvežė iki pat įvažiavimo į autostradą.

Naudojamės kiekviena galimybe nusiprausti.

Apsiprausę šalia degalinėje atrastoje prausykloje, jau vakarėjant stojome tranzuoti. Pasidarėme Niš miesto užrašą kantriai laukėme savo eilės, nes prieš mus jau stovėjo vienas tranzuotojas. Jam susistabdžius mašiną, neilgai trukus sustojo mašina ir mums. Joje sėdėjusi moteris iš kart prisipažino esanti didelės kompanijos vadovė, bet bendrauti su ja buvo lengva ir paprasta. Saša, toks buvo moters vardas, sužinojusi, kad ruošiamės nakvoti palapinėje, pasiūlė savo vasarnamį, esantį Ostrovice gyvenvietėje, visai netoli Niš miesto. Mes žinome sutikome, juolab, kad jau norėjosi normaliai nusiprausti. Atvažiavus į Ostrovice, mums buvo paskirtas visas namas, o visai šalia esančiame kitame name, gyveno vyresnysis Sašos sūnus 26 metų Aloša. Kadangi rytojaus diena buvo šeštadienis, mūsų paprašė pasilikti bent vienai dienai, kad galėtume susipažinti su kitais šeimos nariais, pailsėti ir pasimėgauti savaitgaliniais beriekiu. Šito pasiūlymo atsisakyti negalėjome. Pabendravę ir pavalgydinti, nuėjome miegoti.

Birželio 30 d.

Sekmadieniniai pietūs su mus priėmusia svetinga serbų šeima.

Pasilikę paviešėti pas Saša, susipažinome su jos vyru Slave, vyresniuoju sūnum Aloša ir jauniausiuoju sūnumi Kosta. Ši šeima labai svetinga, išsilavinusi. Jų namuose netrūksta svečių- prie bendro stalo visada sėdi kaimynai ir Alošos draugai. Kartu ruošia valgį, kartu tvarkosi, kartu leidžia laisvalaikį. Šioje sodyboje buvome skaniai ir sočiai privalgydinti, žaidėme stalo žaidimus, bendravome ir ėjome maudytis į šalia esančią Nisava upę. Buvo įdomu sužinoti, kad šioje upėje vyksta pasaulinės baidarių slalomo varžybos. Įdomiausias i kone daugiausiai emocijų sukėlęs dalykas buvo pasiplaukiojimas kanalu. Šalia Nisava upės yra padarytas dirbtinis kanalas su tuneliais, kur vanduo teka nemaža srove. Su Aloša ir jo draugais kanalu praplaukėme apie kilometrą, kur buvo du tuneliai. Ilgasis tunelis tęsėsi apie pora šimtų metrų, taigi įplaukus į jį, ne iš kart pasimatė šviesa kitame gale… Jautėsi tik stipri srovė, girdėjosi kaip taškena ir kunkuliuoja vanduo, o aplink esanti tamsa užgniaužė kvapą. Gan aštrūs pojūčiai jei nelabai moki plaukti! Antrasis tunelis daug trumpesnis, tik apie 70 metrų, todėl visai nebaisus. 🙂 Praplaukus visą, apie kilometro ilgio distanciją, Gerdai, nelabai gerai plaukikei įspūdžių tikrai pakako!

Liepos 1 d.

Ryte papusryčiavome su Saša ir Slave. Įdėję lauknešėlį, gerieji šeimininkai prašė dar kada nors čia atvažiuoti, bei nuvežę mus į vilkikų poilsio aikštelę atsisveikino. Čia buvo gera vieta tranzuoti, todėl neilgai trukus susistabdėme pirmąjį šioje kelionėje vilkiką. Turkų vairuotojas nuvežė mus iki kitos vilkikų stovėjimo aikštelės, esančios apie 70 kilometrų iki sienos su Bulgarija. Šioje aikštelėje susistabdėme namo grįžtantį Bulgarijos mokslininką Konstantin, dirbantį Šveicarijoje, garsiame Europos branduolinių tyrimų centre (CERN). Pagyvenęs žmogus puikiai kalbėjo rusų kalba. Buvo labai malonu pabendrauti su tikru inteligentu. Net nė trupučio neprailgo gerų poros valandų laukimas Serbijos- Bulgarijos pasienyje. Mokslininkas Konstantin atvežė mus iki Sofijos miesto. Šiek tiek pasivaikščioję šio miesto aplinkkeliu, susistabdėme vietinį žmogų, kuris mus pavėžėjo iki išvažiavimo į autostradą, vedančią tiesiai į Stambulą. Jau temo, todėl per daug nesivargindami, palapinę pasistatėme žalioje zonoje, įvažiavimo į autostradą žiede. Aplink visą naktį važiavo mašinos, o mes ramiai miegojome savo palapinėje tarp medžių.

Liepos 2 d.

Atsikėlę susipakavome daiktus ir paėję apie 50 metrų nuo nakvynės vietos pradėjome tranzuoti. Laukti reikėjo vos penkias minutes ir mums sustojusi mašina, autostrada nuvežė iki Plovdiv miesto. Išlipę autostrados degalinėje su kavine papusryčiavome ir leidomės tranzuoti toliau. Ant kelio sutikome dar du jaunus bulgarų tranzuotojus. Jie mums pasakė, kad čia yra dar pora atskirų tranzuotojų, o vienas iš jų, šioje vietoje tranzuoja jau keturias dienas! Nutarę, kad nei tokia konkurencija, nei ši bloga vieta mums netinka, nužingsniavome palei autostradą mums tinkama kryptimi. Plačia Bulgarijos autostrados šalikele paėjus apie du kilometrus, mums net nestabdant sustojo mašina. Ten sėdėję jauni bulgarai papasakojo, kaip patys šioje vietoję yra bandę sustabdyti mašiną apie 20 valandų. Jie nuvežė mus į kitą kelią, kuris taip pat veda į Stambulą, bet tinkamesnis tranzavimui. Kelias pasirodė tikrai geras. Apie 80 kilometrų pavažiavę su vilkiku, susistabdėme turką Nuri, kuris ir nuvežė mus į Turkiją.

Reklama

Įrašo “Juodkalnija, Serbija ir Bulgarija” komentarų: 10

    • Kiek turim, tiek yra. 🙂 Jeigu rimtai, tai net patys pastebėjom, kad Serbijoje beveik visai nefotografavome. Bet po to iš kart supratom, kad šioje šalyje didžiausią įspūdį daro ne gamta ir architektūra, o draugiški ir svetingi žmonės.

  1. Parašykit išsamiau, kuo skiriasi geros ir blogos tranzavimo vietos. Ne tranzuotojams tai sunkiai suprantama 🙂

    • Pašnekėję su mus į Bulgariją atvežusiu Konstantinu, nusprendėme, kad į Sofiją neužsuksime. Jis pasakė, kad miestas gan nykus, nes per II pasaulinį karą buvo sugriautas ameikiečių ir beveik nelikę senų architektūrinių paminklų… Ir atvažiavus į Sofijos pakraštį nepersigalvojome. Aplink vien šiukšlės, o ir nyki daugiaaukščių architektūra visai neviliojo. Ko tada lįsti į milijoninį miestą? Tai tik papildomos išlaidos visuomeniniui transportui, visokie keblumai iš jo išsigaunant (nemokamai) ir panašiai. Ir šiaip turbūt nesame miestų mėgėjai… 🙂

      Susidarėme įspūdį, kad žmonės Bulgarijoje malonūs ir paslaugūs, bet kiek niūroki ir nusivylę valdžia. Pasak vietinių labai klesti korupcija. Gamta graži, bet aplink pilna šiukšlių. Kiek supratome, turi labai gražius Stara Planina ir Rodopi kalnus. Vietiniai rekomendavo atvažiuoti žiemą slidinėti, nes turi puikius slidinėjimo kurortus. Vienu žodžiu, didelio „vau“ iš mūsų Bulgarija nesulaukė 🙂

  2. Smagiai keliaujat!
    Ar nesumažėjo kuprinių svoriai, jei jau supratot – kas yra komfortas, o ko reikia išgyvenimui? Nes per tokį karštymetį ko gero norėtųsi lengvesnės kuprinės ir vėsesnio asfalto? 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s